2015-11-20 | |

Gerard Delanty „Europos išradimas: idėja, tapatumas, realybė“.

„Europos įdėjos kilmė“ - recenzija

Gerard‘ą Delanty galima laikyti vienu ryškiausių šių laikų Europos sociologų, o ypač teorinės sociologijos srityje. Sasekso universiteto profesorius, sociologijos katedros vedėjas, bei Socialinės minties instituto direktorius. G. Delanty parašė daugybę veikalų sukėlusių tarptautines teorinės sociologijos, istorijos, bei politikos mokslų diskusijas (”Socialinė teorija kintančiame pasaulyje” (1999), “Pilietybė globaliame amžiuje” (2000), “Iššūkiai žinojimui: universitetas žinių visuomenėje” (2001), “Bendruomenė” (2003, antras leidimas 2010), “Kosmopolitiška vaizduotė”, (2009) ir kt.). Jis redaguoja mokslo knygų seriją “Socialinės ir politinės minties tyrimai” (Studies in Social and Political Thought) ir akademinį žurnalą European Journal of Social Theory. Tačiau čia labiau pažvelgsime į kiek senesnį sociologo darbą „Europos išradimas: idėja, tapatumas, realybė”, o konkrečiau, knygos skyrių „Europos idėjos kilmė”.
1995 m. įšėjusi G. Delanty knyga, kaip pabrėžia pats autorius, nėra skirta istorikams. Ji buvo orientuota į socialinių ir politinių mokslų studentus, kurie ieškojo platesnės ir kritiškesnės Europos tapatumo problemos analizės. Tačiau, tai nereiškia, kad ji nesukėlė didelės diskusijų audros ir tarp istorikų, kuriems šis G. Delanty veikalas manau yra ne mažiau svarbus, nei kitiems mokslams.
Knygos skyrius „Europos idėjos kilmė” yra skirstomas į keturis nedidelius skyrelius „Teorinės perspektyvos”, „Europa ir senovės gyventojai”, Kryžius ir pusmėnulis”, „Kriščionija ir Europos idėja”. Juose autorius nagrinėja Europos idėjos, bet ne pavadinimo kilmę. Tuo metu (1995 m.) tai buvo pakankamai naujas požiūris į Europą, nes iki tol rašytuose darbuose apie Europos idėją buvo kalbama tik pavadinimo kilmės ir „sienų” paieškos kontekste. Apžvelgiamas suvokimas kaip vystėsi Europos idėja nuo pirmojo paminėjimo iki Krikščionybės skilimo 1054 m. G. Delanty šaime skyriuje parodo, kaip Europos įdėjos istorijoje atsiskleidžia įtampa kilusi tarp jos kaip geografinio darinio ir kultūrinės bei politinės idėjos. Nagrinėdamas „oksidento - oriento”, tai yra gėrio, vakarų ir blogio rytų priešpriešą autorius siekia parodyti, kaip susiformavo požiūris, kas yra Europa ir kur ji. Tokios sąvokos buvo naudotos iki VII a. arabų įsiveržimų. Antikos laikais, tiek graikai tiek romėnai žodį „Europa” dar vartojo retai. Pagal mitą Europa buvo princesė kilusi iš finikiečių (dabartinė Libano ir Sirijos teritorija) suvedžiota Dzeuso persikėlė į netoliese esančią Kretos salą, kur ištekėjo už jos karaliaus. Kituose mituose Europa taip pat buvo Azijos ir Libijos puseserė. Tai parodo, kad supratimas nebuvo nusistovėjęs. Atskleidžia, kad Europa buvo ne graikų išradimas todėl nieko keista, kad būtent artimuosius rytus ir šiaurinę Afrikos dalį jie laikė Europa, kadangi, tai kas yra dabartinė Europa, jiems buvo nepažintos barbarų žemės. Tuo tarpu romėnams pasaulio ir žemės centras buvo Roma, o viskas kas už imperijos ribų - barbarų ir kitokių pabaisų kraštas.
Tikrąjį Europos idėjos kilties metą G. Delanty laiko VII a. kai dabartinės Europos teritojas pasiekė arabai. Būtent pastarųjų antpludis privertė frankus ir kitas gentis permąstyti, kas jie tokie ir kuo jie skiriasi. Autorius pagrindiniu skirties objektu laiko tikėjimą. Islamas versus krikščionija, ši skirtis sudaro skyriaus pagrindą ir apima visą antrąją jo pusę. Po Muchamedo mirties jo šalininkai pasklido už Arabijos, nukariavo Sasanidų imperiją, užėmė Derlingąjį pusmėnulį (Irako, Sirijos ir Palestinos žemes). Žlugus didiesiems Aleksandrijos ir Kartaginos miestams arabai užėmė didžiąją dalį Afrikos. Neilgai trukus prieita ir Indijos siena. Autoriaus teigimu VIII a. pradžioje arabai pradėjo žvalgytis į vakarus ir 711 m. žlugus visigotų karalystei Ispanijoje, pasistumėjo Europos link. Kol krikščionys atsiėmė Ispaniją patikimiausia siena nuo islamo išpažinėjų buvo Pirėnai. Europos susiformavimą ir ateitį nulėmė 732 m. mūšis ties Turu, kur frankai sumušė arabus ir sustabdė jų žygiavimą tolyn. Tenka sutikti su G.Delanty teiginiu, kad būtent šis arabų sustabdymas išgelbėjo krikščionybę. Tačiau su kitu autoriaus teiginiu, kad „ne tamsieji amžiai prasidėję po Romos imperijos skilimo V amžiuje, o būtent šis laikotarpis (650-750 m. arabų įsiveržimai) iš esmės pakeitė Europos samprata” drįsčiau nesutikti. Musulmonų civilizacijos išsivystymo lygis tuo metu nors buvo aukštesnis, nei frankų ar kitų Europos genčių, bet jau 732 m. mūšis prie Turo parodo, kad situacija pradėjo keistis. Todėl galima spręsti, kad jau prieš tai Europoje buvo susiformavę valstybiniai dariniai, o arabų įsiveržimas geriausiu atveju galėjo tik paspartinti formavimasį, bet ne visiškai pakeisti Europos sampratą. Ankstyvosios krikščionybės laikais jau buvo susiformavusi idėja, kad Europos, Afrikos ir Azijos tautos buvo trijų Nojaus sūnų: Japeto - pagonių ir krikščionių graikų pradininko, Šemo - žydų ir arabų pradininko, bei Hamo - negrų pradininko. Pačio autoriaus teigimu krikščioniškoje mitologijoje europiečių tėvas Japetas buvo viršesnis už Šemą, kuris personifikavo Aziją ir žydus, bei už Hamą, kuris personifikavo Afriką. Žlungant Romai, krikščionybėje atsirado oecumene - civilizuoto pasaulio samprata, kas reiškia, kad krikščionybė pradėta sieti su kultūra ir vystymusi. Tokiu atveju autorius prieštarauja pats sau, sakydamas, kad būtent arabų įsiveržimai suformavo vakarus ir pakeitė Europos sampratą, pakankamai neatsižvelgdamas į krikščionybės, kurią frankai jau buvo priėmę, veiksnį. Manyčiau, kad arabų veržimasis galėjo tik paspartinti prasidėjusius Europos sampratos ir idėjos kūrimo procesus. Musulmonų įsiveržimai paspartino genčių konsolidaciją kovai prieš juos, bet nieko daugiau. Frankai ir jų pagalbininkai jau buvo suvokę skirtis tarp savęs ir iš rytų atklydusių arabų „Mes ir Jie”.
VII a. pab. - VIII a. pradž. krikščionybė pradėta aktyviai „europeizuoti”. Tačiau pats žodis „krikščionis”, bei pati Europos idėja atsirado dar vėliau. Tai reiškia, kad Europa negalėjo būti siejama tiesiogiai su krikščionybe, nes tada, kai Europos idėja išsivystė iš geografinės plotmės, krikščionybė jau buvo pasklidusi. Taip pat reikia nepamiršti, kad I tukst. vid. krikščioniška buvo ir Bizantijos imperija, nemažai dalykų iš jos perėmė ir islamas. Todėl Europos tapatinimas su krikščionybę ir pastarosios įvardinimas, kaip pagrindinės skirties, gali būti tik labai sąlyginis. Autorius tai pripažįsta, bet priduria, kad krikščionybės įtaka buvo labai reikšminga Europos idėjos kūrimui, ko iš esmės negalima ir net neverta bandyti nuginčyti.
Apčiuopiamesnį Europos idėjos formavimasi galima pastebėti jai I tukts. pab. Karolio Didžiojo laikais, kuomet pirmą kartą pavartojama sąvoka”europietis” tačiau į tai autorius šiame skyriuje dėmesio neatkreipia. Kalbėdamas apie „Rolando Giesmę” jis ją išvadina islamofobiška, taip atskleisdamas savo pažiūras, todėl nekyla nuostabama, kodėl autorius kartais simpatizuoja arabams. Nors pati Europos idėja I tukst. pilnai neišsivystė, bet postumiai buvo didžiuliai. Todėl Europa iš geografinio arealo buvo pradėta suvokti ir kaip kultūrinis darinys, tačiau iki tokios kokią mes ją matome šiandie teko laukti dar bent kelis šimtus metų.
Su tokia gaida ir norėčiau baigti šią trumpą recenziją, kurią galima vadinti ne tik recenzija, bet ir apžvalgą su keliatu kritinių minčių ir pamąstymų. Europos istorija dar nesibaigia. Nauji įvykiai gali mus privesti prie iššūkių, kurie buvo iškilę ir VII a. Pabėgėlių krizė ir jos padariniai gali būti labai skaudūs ne tik Europai, bet ir artimiesiems rytams, šalims iš kurių tie žmonės pasitraukia. Manyčiau, kad norint pradėti spręsti šią problemą reikia iš naujo pažinti, kas mes tokie esame ir kas yra jie. XX a. II p. prasidėjusi liberalizmo krizė, kuri tęsiasi iki pat šių dienų, privedė mus prie to, kad nebesugebame atskirti, kas yra priešas, o kas ne. Neneigiu pagrindinių liberalizmo klasikų teiginių apie žmogaus laisvę ir rinkos ekonomiką, bet aklas pasitikėjimas visais yra laisvė? Būtent tai nori parodyti ir G. Delanty primindamas kokį sunkų kelią nuėjo tie žmonės, kurie pirmą kartą save pavadino „aš - europietis”. Dabar kai kurie tokią frazę lygina su keiksmažodžiu. Kodėl? Kas atsitiko Europos įdėjai? Nejaugi atėjo pabaiga? O gal tai tik dar vienas istorijos posūkis? Reikia suvokti, kad dabar esame sudėtingoje situacijoje, kuri reikalauja atsigręžti į savo šaknis - Europos kilmę ir jos idėją - kad galėtume viską įvertinti ir nuspręsti, ką daryti toliau.


Delanty Gerard „Europos išradimas“ įdėja, tapatybė, realybė“, Vilnius, 2002

Ten pat. p. 32 – 49

Ten pat. p. 42

Ten pat. p. 49

Patiko (0)

Rodyk draugams


Komentarai



Vardas (privalomas)

El. paštas (privalomas)

www

Dėstyk savo mintis.