Dievo apvaizdos (?) brolijos, buvusios prie Krekenavos bažnyčios, narių knygos titulinis lapas. 1736 m.

2018 m. žiemą, sausio mėnesį, susitikau su Krekenavos parapijos klebonu ir bazilikos rektoriumi dr. kun. Gediminu Jankūnu. Turėjome labai įdomų ir nuoširdų pokalbį. Pokalbio metu, pristačiau internetinėje erdvėje rastus radinius saugomus Australijos nacionalinėje bibliotekoje, kurie smarkiai siejosi su Krekenava. Tai buvo kadais iš Krekenavos išvykusių, čia gyvenusių žydų prisiminimai. Klebonas G. Jankūnas, suprasdamas mano norą toliau kapstyti Krekenavos parapijos istoriją, pasiteiravo ar nesutikčiau inventorizuoti parapijos archyvo ir jame saugomų senienų. Nė sekundės nedvejojęs atsakiau teigiamai.

Inventorizaciją įvykdžiau šių metų antroje pusėje. Liepos – rugpjūčio mėnesiais vyko pirmasis inventorizacijos etapas, jo metu beveik dvi savaites gyvenau klebonijoje ir kiekvieną dieną po 10-12 val. praleisdavau archyve. Viską susirašius į specialią muziejuose naudojamą inventorizacijos programą ir įvykdžius fotofiksaciją laukė antrasis darbų etapas – aprašus suvesti į bendrą sistemą, surūšiuoti nuotraukas, susipažinti su dokumentais. Kadangi tai buvo pirmas toks mano darbas, užtrukau ilgiau nei planavau - iki gruodžio mėnesio. Kas buvo rasta? Inventorizacijos metu parapijos archyve buvo rasti ir surašyti 1476 inventoriniai vienetai (daiktai, kurie vis dar naudojami religinių apeigų metu įtraukti nebuvo). Juos visus galima suskirstyti į tokias grupes: 1. Dokumentai (XVIII – XXI a.) – 165 vnt. 2. Atvirukai (XIX – XX a.) – 170 vnt. 3. Nuotraukos (XX a.) – 25 vnt. 4. Knygos – 393 vnt. 5. Liturginiai reikmenys (neskaitant tų, kurie šiandien naudojami apeigų metu) - 35 vnt. 6. Kiti daiktai (daiktai, kurių paskirtį sunku nustatyti, įvairių daiktų dalys ir t.t.) - 696 vnt.

Dokumentų pluoštą pavarčius

Viena iš svarbiausių daiktų grupių yra dokumentai. Didžioji dalis archyve rastų dokumentų yra iš XIX a., kiek mažiau iš XX – XXI a., o iš XVIII a. vos keletas. Dokumentuose atsispindi parapijos vystymasis, kasdienis parapijiečių ir klebono gyvenimas, ekonominė ir socialinė vietos padėtis. Jie surašyti lenkų, rusų, lotynų, lietuvių kalbomis. Didesnės dalies dokumentų fizinė būklė prasta, jie pažeisti pelėsio ir drėgmės, sulamdyti, pradėję trūnyti, nuplyšusios dalys. Toliau remdamiesi chronologija juos trumpai aptarsime. Mūsų laikus pasiekusius ir archyve saugomus XVIII a. dokumentus galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Juose dažniausiai yra rašoma apie žemės pardavimą arba mokesčių mokėjimą. Pastarųjų dokumentų būklė ypatingai prasta. XIX a. dokumentų grupė išsiskiria savo gausumu ir įvairumu. Tarp iš to amžiaus išlikusių dokumentų galime rasti krūvą vizitacijų, parapijų sąrašų, susirašinėjimų su aukštesnia bažnytine vadovybe. 1857 m. balandžio 3 d. dokumente pateikiama lentelė, kurioje sužymėtos kaimų ir bajorų piniginės aukos Krekenavos parapijos kapinėms. Tikėtina, kad minimos kapinės yra tos pačios, kur laidojama ir šiandien. Kitame, keleriais metais anksčiau sudarytame dokumente vietos bajorai reiškia nepasitenkinimą kapinių tvarka, pabrėždami, kad jos nederamai prižiūrimos, o mirusieji laikomi nepagarboje. Ypatingą svarbą ateities tyrimams turi archyve rasti vizitacijų aktai ir parapijos gyvenviečių sąrašai. Buvo rastos 22 vizitacijos (lakotarpis 1820 – 1902 m.), kurių turinį dažniausiai sudaro trumpas tuo metu stovėjusios bažnyčios, joje buvusių altorių, zakristijos aprašymas, bažnyčioje buvusių daiktų inventorius, dvasinės parapijos būklės nusakymas, bibliotekoje buvusių dokumentų sąrašas. 1847 m. atliktos vizitacijos akte rašoma, kad bažnyčia medinė, pastatyta apie 1750 m. Aprašomi keturi altoriai ir vienas „altoriukas“ (originale – lenk. Oltarzyki – liet. altoriukas). Pirmojo altoriaus aprašyme minimas ir stebuklingas Švč. Mergelės Marijos ir kūdikėlio Jėzaus paveikslas. Aprašant bažnyčioje esančius daiktus paminėtos devynios sidabrinės patenos[1], trys dideli ir vienas mažas kielikai[2] ir kiti daiktai. Prie zakristijos aprašymo išvardinti tuo metu rasti balti, raudoni, violetiniai, žali, juodi arnotai[3], kapos, stulos[4], bursos[5]. Vizitacijoje yra atskiras skyrelis skirtas „vietos bibliotekai“ (originale – lenk. biblioteka miejscowa – liet. vietos biblioteka), kuriame išvardijamos rastos liturginės knygos ir dokumentai. Sąraše minimi du seni dideli mišiolai ir vienas mažas, 1831, 1839, 1841, 1842, 1844 m. vizitacijos, 1736 m. Jėzaus Širdies draugijos narių knyga. Trumpai apžvelgėme tik vieną iš 22 vizitacijų aprašų. Visų jų palyginimas ateityje leistu pakankamai detaliai atkurti XIX a. Krekenavos parapijos bažnytinės nuosavybės ir bendruomenės vaizdą. Tiesa, verta atskirai paminėti vieną ypatingą vizitaciją, kurioje aprašoma Vadaktų filija (dab. Vadaktai, Radviliškio raj.), esanti pakeliui į Šeduvą. Tikėtina, kad tai seniausia ir vienintelė iš XIX a. išlikusi šios bažnyčios vizitacija. Dokumentai surašyti lietuvių, lenkų, lotynų, rusų kalbomis. Atskiro paminėjimo verti archyve rasti parapijos sąrašai, dokumentai, kuriuose surašyti kaimai, juose esantys gyventojai, skirtos aukos. Šie sąrašai labai vertingas šaltinis tiriant šeimų genealogiją, pavardžių, gyvenviečių pavadinimų istoriją. XX a. istoriją menančių dokumentų skaičius mažesnis, tačiau tai nemažina jų svarbos. Išskirtiniais galime laikyti išlikusias Pirmojo pasaulinio karo laikų sąskaitų knygas, kurios leidžia pažvelgti į parapijos ekonominę būklę karo metu. Išlikusioje 1917 m. finansinėje ataskaitoje surašytos visos gautos pajamos, jų šaltiniai ir nurodyta galutinė suma :“visų draug įeigų 1340,52 rub.”. Pateiktas ir išlaidų aprašymas, kuriame nurodyta kam buvo išleisti pinigai ir kad “visų išlaidų draug 729,24 rub.”. Toliau rašoma, kad “atlieka ant sausio 1918 metu Bažnyčios kasai šeši šimtai vienuolika rublių ir dvidešimtų aštuonios kapeikos”. Svarbią vietą užimą ir egodokumentai (egodokumentams yra priskiriami laiškai, atsiminimai, dienoraščiai, testamentai) iš kurių daugiausiai rasta laiškų ir testamentų. Pastarieji yra pakankamai vienodi, surašyti daugumoje XX a. 2 deš. Testamentuose atsispindi žmonių dvasinė būklė, turto perdavimo ir paveldėjimo momentai. Jie išiskiria ir tuo, kad be išimties yra surašyti lotynų k. Kitokia situacija yra su laiškais. Nors jų santykinai mažiau, nei testamentų, bet jie taip pat pasižymi aiškia istorine verte. Ypatingai išsiskiria XX a. II p. prof. Stasio Ušinsko ir to meto Krekenavos klebono Kazimiero Dulksnio susirašinėjimas, kuriame atsiskleidžia bazilikos vitražų peripetijos ir jų kaina.

Nuotraukų albumą ir knygas atsivertus

Archyve rastas didelis pluoštas atvirukų ir fotografijų - 185 vnt. Didžioji dalis atvirukų yra religinės tematikos, leisti XIX a. II pusėje – XX a. Kituose atvirukuose yra įamžinti įvairių Lietuvos vietovių ar pastatų vaizdai, pvz. atvirukas su Panevėžio Švč. Trejybės bažnyčia ar Panevėžio klierikų seminarija. Fotografijų rasta nedaug, tačiau jos yra ypatingai svarbios. Čia vertėtų išskirti nuotraukų albumą su 17 fotografijų, kuriose įamžintos vysk. Kazimiero Paltaroko laidotuvės 1957 m. Tarp kitų daiktų didžiausią grupę sudaro knygos – 393 vnt. Didžioji dalis jų religinio turinio, išleistos XIX a. Knygos parašytos lenkų, lietuvių, rusų, vokiečių, hebrajų kalbomis. Išskirti būtų galima knygas, kurių savininkai paliko savo „ženklą“ jose: antspaudą, inicialus, kitokius įrašus. 1905 m. lenkiškai išleistos Šv. Alfons Liguori knygos „Przewodnik Spowiednika“ priešlapyje randame antspaudą „KUN. POVILAS PAULIUKAS“[6]. 1902 m. lenkų k. išleistos knygos „Filozofia życia“ priešlapyje yra toks ranka rašytas įrašas „Kun. P. Pauliukas“. Tokių knygų, pažymetų kun. Povilo Pauliuko pavarde yra dešimtys. Keletoje knygų yra nurodyta jų bažnytinė priklausomybė. 1760 m. Bolonijoje išleisto mišiolo[7] „Missale Romanum“ preišlapyje randame įrašą „Missale Ecclesiae parochialis Krakenovensis“. Kunigo P. Dambrausko knygos „Melskimės“ priešlapyje užrašyta „Krekenava“. Knygos „Kancionalas“ (?) priešlapyje paliktas toks įrašas „Išleistas Laur. Grabskio/1873 m./ Skyriamas Rodų koplyčiai“. Kun. A. Arndt T.J. lenkų k. išleistos knygos „Odpusty“ priešlapyje nurodoma „Ši knyga priguli prie/ Upities bažyčios/ Šv. Karolio/ 13 IX 1921 m.“. Knygos viduje buvo rastas 1924 m. sausio 14 d. Panevėžyje rašytas laiškas, kuriame pažymima, kad „…pareiškame, kad šį knyga „Od pusty“ ištikruju priguli prie Upities bažnyčios kaipo įrankis Dvasiškiems…“. Iš čia pateiktų keletos pavyzdžių galime matyti, kad tokios knygos yra svarbus istorijos šaltinis, siekiant rekonstruoti parapijos kunigų bibliotekas, išsiaiškinti pastarųjų išsilavinimą.

Lobių skrynią atvėrus

Neatsiejama bažnyčios inventoriaus dalis yra liturginiai reikmenys. Archyve rastų tokių reikmenų sąrašą sudaro: 9 patenos, 6 kielikai, 2 ampulės[8], 1 relikvijorius[9], 4 mišių varpeliai, 2 metaliniai ir 1 medinis kryžiai, 7 medinės ir 3 alavinės žvakidės. Nors daiktų nedaug, bet keli iš jų yra ypatingi, tai reikmenys ant kurių išlikę įrašai liudijantis daikto pagaminimo laiką, vietą, priklausomybę, dovanojimą. Svarbiausią vietą užimą XVIII-XIX a. siekiantys daiktai. Seniausias rastas daiktas yra sidabrinis, apeigoms skirtas keturių varpelių junginys, kurio apačioje randame įspaustą datą „1728“. Ant kito tokio įrankio puikuojasi užrašas „Ofiara Obywatelj Mająlku Temelian Julij z Ożyńskich/ i Józefa Jana syna Rójcewiczow slubnych Małżąkow“. Ant kito varpo užrašyta data „1892“. Kitas toks daiktas yra sidabrinis kryžius su keturiomis kojelėmis ant kurio dugno randame iškaltą ne tik datą „1750“, bet ir pagaminimo vietą „NORBLIN…/GALW/WARSZ.“. Warsz - šiuo atveju neabejotinai reiškia Lenkijos sostinę Varšuvą. Tačiau iš visų daiktų labiausiai išsiskiria du rasti kielikai su labai įdomiais užrašais. Abu kielikai yra vienodi - sidabriniai su paauksuotomis dalimis ir ant pagrindo iškaltu užrašu „Ant. Wołłowicz Erz/ Luceo: quondoen Eccle/Samogit: Archidiek Arg: Eccle Kra/kinow: elaborare fectt/ A: D: 1766. “. Tai reiškia, kad jie galėjo būti dovanoti Antano Erazmo Valavičiaus [10]1766 m., kuris tuo metu ėjo Žemaitijos vyskupystės archidiakono pareigas. Pastarajam išlaikyti būdavo suteikiamos parapijos, viena iš tokių buvo Krekenavos parapija, kuri dar nuo XVI a. pasižymėjo savo turtingumu. Galimai norėdamas atsidėkoti parapijiečiams jis bažnyčiai padovanojo šiuos du, iki mūsų dienų išlikusius kielikus. Verta paminėti ir išlikusias tris XIX a. alavines žvakides, kurios įtrauktos į kilnojamojo Lietuvos kultūros paveldo sąrašą, Jono Stankevičiaus rankomis išdrožtą Jėzaus skulptūrėlę ir septynias įvairaus dydžio medines XIX a. žvakides. Šiame tekste trumpai aptarti vasarą įvykdytos inventorizacijos metu parapijos archyve rasti daiktai sudaro tik mažą dalį iš viso masyvo. Radiniai pasižymi didele istorine verte ir yra svarbūs tiriant tiek lokalinę, tiek visos Lietuvos istoriją. Galime džiaugtis ir dėkoti, kad istorijos audrose šie dalykai išliko ir padėkoti Gerb. rektoriui kun. Gediminui Jankūnui už suteiktą galimybę su jais susipažinti. Jaukaus ir ramaus Advento!
[1] Patena – auksinė ar paauksuota lėkštė, naudojama Šv. Mišių metu ostijai laikyti.
[2] Kielikas – iš tauriųjų metalų gaminama taurė, pagrindinis liturginis indas, skirtas vynui. Kartu kielikas ir patena simbolizuoja Kristaus kapą.
[3] Arnotas – dažniausiai puošnus, viršutinis, per Šv. Mišias dėvimas kunigo drabužis primenantis apsiaustą. Skirtingo arnotų spalvos turi kitokias reikšmes, todėl dėvimos skirtingų religinių švenčių metu.
[4] Stūla – liturginių drabužių elementas. Dažniausiai tai yra ilga ir siaura juosta, kurios galai praplatinti.
[5] Bursa – specialus dėklas sulankstytam korporalui iš zakristijos atnešti ir nunešti. Į bursą taip pat dedamas ligoniui nešamas komunikantas
[6] Povilas Pauliukas – gimė XIX a. II pusėje Teresdvario dvaras (dabar – Bigailių k., Panevėžio r.). Būdamas vikaru kelis metus gyveno Krekenavoje, greičiausiai XX a. I pusėje. Kartu atsivežė ir savo biblioteką.
[7] Mišiolas - svarbiausioji katalikų liturginė knyga, kurioje surašyti šv. Mišių formulių ir maldų tekstai kiekvienai bažnytinių metų dienai ir Mišių aukojimo taisyklės. http://senas.istorija.lt/html/vizitacija2001_zodynelis.html
[8] Ampulės - Tai du maži ąsotėliai, pastatyti ant padėkliuko. Viename jų laikomas vynas, o kitame – vanduo. Nedidelį kiekį vandens kunigas įpila į taurę su vynu, tardamas: „Slėpiningu vandens ir vyno susiliejimu suvienyk mus, Viešpatie, su dievyste savo Sūnaus, kuris mūsų žmogiškąją prigimtį yra prisiėmęs.“ Vanduo simbolizuoja žmones, kurie jungiasi su Kristumi, kad būtų viena su Juo. Dažniausiai ampulės būna stiklinės, kad būtų galima atskirti. Jei jos nepermatomos, paženklinamos raide ar paveikslėliu, kad kunigas žinotų, kur yra vanduo, o kur – vynas.
[9] Relikvijorius - dėklas relikvijoms. Atsirado kartu su kryžiaus ir šventųjų kultu. Puoštas brangakmeniais, dekoruotas tapyba. Buvo įleidžiamas į altoriaus mensos įdubą (lot. sepulchrum) arba statomas ant mensos. Gamintas auksakalių iš tauriųjų metalų, dramblio kaulo, stiklo. http://senas.istorija.lt/html/vizitacija2001_zodynelis.html
[10] Antanas Erazmas Valavičius - (lenk. Antoni Erazm Wołłowicz, 1711 m. prie Gniezno – 1770 m. liepos 6 d. Varšuva) – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos katalikų bažnyčios veikėjas. studijavo Romoje. Nuo 1742 m. Vilniaus kanauninkas, archidiakonas, nuo 1748 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dvasiškasis sekretorius, nuo 1755 m. Lucko vyskupas. https://lt.wikipedia.org/wiki/Antanas_Erazmas_Valavi%C4%8Dius

Patiko (2)

Rodyk draugams


Komentarai



Vardas (privalomas)

El. paštas (privalomas)

www

Dėstyk savo mintis.