Surviliškio Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia iš šiaurės vakarų pusės. Aut. Deimantas Ramanauskas. 2017 05 08.

Surviliškio Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia iš šiaurės vakarų pusės. Aut. Deimantas Ramanauskas. 2017 05 08.

Gegužės pirmasis sekmadienis, Mamos diena, proga sugrįžti į savo gimtinę, Papalčių kaimą. Aplankyti tą žalią nuostabią sodybą, jos pakrašty stovintį žalią namą, kuriame duris pravėrus manęs visada laukia Mama, jos draugas ir jaunesnioji sesuo Elinga. Tačiau nuo pat gyvenimo pradžios troškau giliau pažinti savo kraštą, apvažiuoti jį dviračiu. Tą dieną man pavyko pradėti savo vieną iš kelių gyvenimo kelionių. Pasveikinęs Mamą su gražia švente, padėjas pasėti bulves, pasiskolinau dviratį, sėdau ir skuodžiau savo pačio susidarytu maršrutu - gimtinės apylinkės takais.
Pirmuosius dešimt kilometrų įveikiau be didesnio vargo. Pedalus miniau per gražų Nevėžio vidurupio kraštovaizdžio draustinį, esantį Krekenavos regioninio parko teritorijoje. Numatyta pirmoji stotelė Surviliškis ir jame esantys tarybinių karių, partizanų kapai ir žymaus Dievdirbio, liaudies menininko Vinco Svirskio kapas, bei nuostabaus grožio Nukryžiuotojo Jėzaus vardo bažnyčia (1791) su varpine (1800). Nieko įspūdingesnio rasti nesitikėjau, bet radau….tačiau apie tai kiek vėliau.
Tik atvykęs į vos kiek daugiau nei 350 gyventojų turintį miestelį sustojaus vietinėje parduotuvėje papildyti maisto ir vandens atsargas, kurių iš namų praktiškai nebuvau pasiemęs. Važiuodamas nuostabia Kalno g., kurią pasak vietinės gyventojos grindė jos tėtis XX a. vid., pasiekiau tarybinių karių kapines, kuriose palaidoti šiose apylinkėse žuvę 156 Raudonosios Armijos kariai. Tačiau ne paslaptis, kad tokiuose masiniuose kapuose kartu buvo laidojami ir stribai - vietos gyventojai kolaborave su sovietais ir žuvę kovose su partizanais. Apžiūrėjus kapus, kaip atsvarą tam norėjau aplankyti Lietuvos partizanų palaidojimo vietą. Paklausus pirmo sutikto žmogaus, šis nesuprato ko aš noriu ir mostelėjas ranka parodė tarybinių karių kapų pusėn - ten vieninteliai partizanai - sakė jis. Supratęs, kad nieko nepešiu patraukiau savais keliais. Pabandžiau laimę antrą kartą, už kelių šimtų metrų, vyresnio amžiaus moteriškės pasiteiravau apie partizanų kapus, moteris nedvejojusi ranka parodė į miestelio kapinių pusę ir net tiksliai nupasakojo, kur rasti jų kapą. Liekui jai dėkingas už tai. Sužinojęs kur yra perlaidoti apylinkėje žuvę partizanai, ramia širdimi patraukiau prie pagrindinio miestelio pastato - Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčios. Bažnyčia labai paprasta medinė, apkalta lentelėmis, nudažyta geltonai. Tačiau tas jos paprastumas tiesiog užburia ir palieka neiždildomą įspūdį. Ne ką mažiau įstabūs yra ir šventoriaus vartai, bei dešinėje stovinti varpinė.
Istoriniuose tekstuose teigiama, kad pirmoji šventovė Surviliškyje buvo buvo pastatyta tarp 1592 ir 1597 metų. Tačiau jau po keturių dešimčių metų - 1637 - 1640 m. žemaičių vyskupas J. Tiškevičius savo lėšomis pastatydino naują bažnyčią ir jai padovanojo 14 valakų žemės. Dabartinė šventovė buvo pastatyta 1791 m., statyba rūpinosi kunigas Juozas Žibartas. Žinoma, kad 1777 m. ten veikė parapinė mokykla. Kunigas Leopoldas Urbanavičius apkaltintas sukilėlių rėmimu ir 1865 m. ištremtas į Tomsko guberniją. F. Semelevičiaus, klebonavusio Surviliškyje1863-1891 m., iniciatyva bažnyčia suremontuota. 1921 m. perdažyta. 1908-1914 m. veikė Lietuvių katalikų blaivybės draugijos skyrius.
Bažnyčia turi baroko ir klasicizmo bruožų, medinė, kryžminio plano, su penkiais virš stogo iškilusiais bokšteliais. Šventorius apjuostas medinių statinių tvora su mūrinių stulpų vartais. Jame stovi medinė varpinė, pastatyta 1800 m. Šventoriuje taip pat yra keletas medinių paminklų: medinė koplytėlė su aukštu kryžiumi ir užrašu „Misijai atminti\ balandžio 24\ 1927″, medinis kryžius, koplytėlė su raudančios motinos skulptūra ir mediniu kryžiumi, apačioje užrašas „1941-1952 m.\ RADVILIŠKIO VALSČIAUS\ TREMTINIAMS IR POLITINIAMS KALINIAMS”. Be medinių paminklų ir akmeninis paminklas, kuriame surašyti iš apylinkės kilę Vyčio kryžiaus kavalieriai, dalyvavę Nepriklausomybės kovose.
Išėjęs iš bažnyčios šventoriaus patraukiau į už kelių šimtų metrų esančias kapines. Mane iš tolo pasitiko dar galimai XIX a. pabaigą menantys pagrindiniai vartai, šalia jų medinis paminklas, primenantis aplankyti kapus, o kiek kairiau - Surviliškio valsčiaus partizanų kapas. Tiesa, tai nėra pirminė jų palaidojimo vieta, prieš gerą dešimtmetį, jie buvo perlaidoti. Yra žinomas ir tikslus perlaidotų partizanų skaičius - 15. Jiems pastatytas granitinis paminklas su vaidilutės skulptūra, apačioje iškalti jų vardai, pavardės gimimo ir žūties metai. Priešais kapą įmūrytas paminklinis akmuo, o truputi toleliau ir devyni balti kryžiai.
Antras kapas, kurį labai norėjau pamatyti buvo Dievdirbio Vinco Svirskio. Po keliolikos minučių klajonių - pavyko jį rasti. Plačiau apie šią išskirtinę asmenybę esu rašęs viename iš savo straipsnių. Pačioje kapinėse yra išlikę begale senų kapų, kas mane maloniai nustebino. Dažnas jų mena ne XIX a. II pusę. Antkapiuose iškaltos lenkiškos pavardės primena, kad kadaise čia buvo Liaudos žemės, pagarsėjusios savo „lenkiškumu”. Dar Vytauto Didžiojo laikais į šias teritorijas buvo atkelta nemažai bajorų, kurie buvo naudoti, kaip atspara Livonijos ordino kariuomenei. Tačiau kas mane labiausiai nustebino, tai Lietuvos kariuomenės leitenanto Jono Žuko ir karinių oro pajėgų majoro Vinco Švitrio kapai. Pirmasis - vienas iš Lietuvos Laisvės Armijos, kovojusios prieš nacius įkūrėjų, tragiškai žuvęs 1943 metų rudenį prie Utenos, kitas- žymus lakūnas už savo žygdarbius apdovanotas DLK Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių, Lietuvos nepriklausomybės medaliais ir garbės ženklu „Plieno Sparnai” (1932 12 31). Tačiau apie šias asmenybes daugiau sužinosite kitame straipsnyje.

Patiko (0)

Rodyk draugams


Komentarai



1 komentaras

  1.    deimantasramanauskas 2017-05-08 23:15

    Jei kas norėtu daugiau fotografijų, tiesiog nurodykit čia savo e-paštą. Gero skaitymo.

Vardas (privalomas)

El. paštas (privalomas)

www

Dėstyk savo mintis.