Ką slepia Nevėžio slėnis? (II)

Tekste aptariamas Zavišinės dvaro svirnas. Aut. Deimantas Ramanauskas

Tekste aptariamas Zavišinės dvaro svirnas. Aut. Deimantas Ramanauskas

Tęsinys
Apžiūrėjas kapines, pasigrožėjas begale metalinių XIX - XX a. prdž. kryžių, patraukiau toliau. Išėjas pro pagrindinius kapinių vartus pasukau kairėn. Ten esančiu keliuku nužingsniavau prie įstabaus, vieno iš dviejų kabančių tiltų per Nevėžio upę (kitas yra prie Zaosės sodybos) , Krekenavos regioniniame parke. Pažvelgus į tilto sijas ir medines lentas, galima įžvelgti, kad jis “skaičiuoja” jau ne vieną dešimtį metų. Tiltas yra 34 m. ilgio ir veda į kitą upės pusę. Smagiai juo prasiūbavus yra du keliukai. Pasukus kairėn galima nusigauti iki Kazokų ir Burvelių kaimų. Pirmająme gimė Povilas Lukšys - pirmasis Lietuvos kariuomenės savanoris žuvęs kovoje už laisvę. Antrame, alkakalnį, kuris spėjama yra aprašomas dar XV a. prdž. Pasak Vokiečių ordino kroninko, ten švietusi ugnis kuri matėsi net nuo Krekenavos, bei namą, katrame 1916 m. mirė vienas garsiausių Dievdirbių - Vincas Svirskis. Pasukus nuo tilto dešinėn, galima nukeliauti į Zavišinę, Šventybrastį ar net Šetenius. Pastarajį kelią aš ir pasirinkau. Nors šiose vietose lankiausi ne pirmą kartą, bet praeiti apsilankymai buvo kitokie, labiau paviršutiniški. Šiuo atvėju buvo truputi kitaip. Riedėdamas senuoju keliu Kaunas - Ryga (taip, tas keliukas LDK laikais buva „magistralė”) džiaugiausi nuostabia gamta, šalia tekančiu Nevėžiu, „kuris kaip juosta juosia žaliasias pievas” - kadais rašė Jonas Mačiulis Maironis, karo metais gyvenęs Krekenavoje. Kitąpus Nevėžio, pirma stotelė buvo Zavišinės dvaras. Pats pavadinimas atskleidžia, kad dvaras kadaise priklausė gausiai bajorų Zavišų giminei. Dėje, pokario metais sodyba smarkiai nukentėjo, buvo nugriautas pagrindinis dvaro pastatas. Sovietiniais metais likę dvaro pastatai buvo atiduoti šalimais įkurtam „Nevėžio” kolūkui. Šiandien dvaro sodybos teritorijoje yra išlikę keli objektai: bokštas, gyvenamasis namas, svirnas. Pastarojo fasadas puoštas kolonomis, statinį sudaro trys atskiros patalpos ir 1.4 m. aukščio rūsys. Pokariu buvo prilipdytas, vaizdą darkantis, medinis priestatas. Taip pat stovi bokštas, kurio paskirtis nėra tiksliai žinoma. Paklausus vietinių gyventojų, buvo pateiktos dvi versijos - rukykla, arba gynybinės sienos dalis. Šalimais yra gyvenamas namas, tačiau jis iš dalies perstatytas. Lauke stūkso tvarto griūvėsiai. Dvaro sodybos vaizdas labai liūdnas. Teritorija neprižiūrėta, svirnas apleistas, jo viduje - daug šiukšlių. Toks pat vaizdas ir bokšte. Pažvelgus pro durų plyšį, pasimatė visiška betvarkė. Viduje mėtėsi lentos, skudurai, metalinė bačka kurui laikyti ir t.t. Šeimininkui dvarą „sunku” prižiūrėti matyt todėl, kad gyvena už kelių šimtų metrų….. ir ne taip jau skurdžiai, kad negalėtu bent atliekų iškuopti. Nusivylęs pamatytu vaizdu, mislydamas įvairius dalykus apie dvarą,  užsiropščiau ant dviračio ir toliau nudardėjau savo keliu. Važiuodamas palei upės krantą supratau, kad mūsuose dar neišsivystė supratimas apie kultūros paveldą ir galimybę jį panaudoti. Šiuo atvėju užtektu ir to, kad būtų iškuoptas pastatų vidus, nupjauta aukšta žolė ir pastatyta bent viena nuoroda. Objektas iš karto taptu patrauklesnis. Tačiau ne - „geriau” viską apšnerkšti ir apleisti. Galvoje sukdamas įvairias mintis, net nepastebėjau, kaip pasiekiau Šventybrasčio kaimą.
Šventoji brasta, arba kitaip - Šventybrastis, nuostabus kampelis, kuris tiesiog trykšta gamtos grožiu ir istorinio paveldo gausa. Tačiau apie visą tai, kitame tekste.

Patiko (2)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą