Archyvas: ‘Be temos’ kategorija

Ką slepia Nevėžio slėnis? (III)

2017-05-28

Vincas Švitris

Vincas Švitris

Pirmose dalyse aptarėme mano įspūdžius iš kelionės po Surviliškio ir Švantybrasčio apylinkęs. Dabar susipažinkime su ten gimusiais ar palaidotais asmenimis.
Lietuvos aviacija, jos istorija jau nekartą buvo susilaukus įvairių istorikų, megėjų dėmesio, yra išleistas nemažas pluoštas lakūnų prisiminimų. Šiandien trumpai prisiminkimę vieną iš jų. Dėje, jo prisiminų neturime, nežinome, kodėl jis pasirinko susieti savo gyvenimą su plieno sparnais. Tačiau tai nereiškia, kad šis žmogus turi būti pamirštas, prisminkime Vincą Švitrį.
Vincas Švitris gimė 1898 04 21 Bakainių k., Surviliškio vlsč., Panevėžio aps. Mokėsi Kėdainių ir Panevėžio gimnazijose. 1919 03 03 įstojo savanoriu į Karo aviaciją, paskirtas į Karo aviacijos mokyklą. Ją baigė 1919 12 16. Vėliau tarnavo 2-ojoje oro eskadrilėje, skraidė lėktuvais SVA-10. Nuo 1920 04 01 priklausė 1-ąjai oro eskadrilei, kuriai vadovavo vyr. ltn. Hiksa. 1921 m. apsigyveno Aukštojoje Fredoje, buvusiuose Kauno tvirtovės kareivinių pastatuose. Tais pačiais metais dalyvavo kariuomenės manevruose prie Tauragės ir Batakių. 1924 05 02 pakeltas į vyr. leitenantus, po pusės metų suteiktas I eilės karo lakūno vardas.. 1927 m. atlikdamas skrydį į Alytų, tūpdamas apsivertė. Įvykis baigėsi laimingai, nukentėjo tik lėktuvo propeleris. Tais pačiais metais patvirtintas eskadrilės vado pavaduotoju, o 1931 10 10 ir eskadrilės vadu. 1928 02 16 pakeltas į kapitonus. 1929 m. paskirtas lakūnų kursų, organizuotų prie DLK Vytauto aukštųjų karininkų kursų, instruktoriumi. 1932 02 13 pakletas į majorus. Nuo 1934 iki 1936 07 01 ėjo 2-osios (žvalgybos) eskadrilės vado pareigas. 1936 05 24 d., Karo aviacijos šventės metu Kaune, vesdamas 5 lektuvų ANBO IV grupę bei 4 eskadrilių rikiuotę, demonstravo žemės taikinių ataką skutamuoju skridimu. Tos pačios šventės metu vedė lėktuvų ANBO IV grupę, kuri ore sudarė prezidento Antano Smetonos inicialus A.S. 1937 m. vasario mėn., kartu su Leonardu Pasecku atliko aukštojo pilotažo sdrydimą, skirtą Sovietų Sąjungos delegacijai. Po kelių dienų baigė aklojo pilotavio kursus. 1938 m. pačiam prašant paleistas į atsargą. Gyveno Dotnuvoje. Mirė 1982 07 02. Apdovanojimai: DLK Gedimino 4 laipsnio ordinas, Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio medalis, Lietuvos nepriklausomybės medalis, garbės ženklas „Plieno sparnai” (1932-12-31). Palaidotas Surviliškio mstl. kapinėse.

Rodyk draugams

Ką slepia Nevėžio slėnis? (II)

2017-05-10

Tekste aptariamas Zavišinės dvaro svirnas. Aut. Deimantas Ramanauskas

Tekste aptariamas Zavišinės dvaro svirnas. Aut. Deimantas Ramanauskas

Tęsinys
Apžiūrėjas kapines, pasigrožėjas begale metalinių XIX - XX a. prdž. kryžių, patraukiau toliau. Išėjas pro pagrindinius kapinių vartus pasukau kairėn. Ten esančiu keliuku nužingsniavau prie įstabaus, vieno iš dviejų kabančių tiltų per Nevėžio upę (kitas yra prie Zaosės sodybos) , Krekenavos regioniniame parke. Pažvelgus į tilto sijas ir medines lentas, galima įžvelgti, kad jis “skaičiuoja” jau ne vieną dešimtį metų. Tiltas yra 34 m. ilgio ir veda į kitą upės pusę. Smagiai juo prasiūbavus yra du keliukai. Pasukus kairėn galima nusigauti iki Kazokų ir Burvelių kaimų. Pirmająme gimė Povilas Lukšys - pirmasis Lietuvos kariuomenės savanoris žuvęs kovoje už laisvę. Antrame, alkakalnį, kuris spėjama yra aprašomas dar XV a. prdž. Pasak Vokiečių ordino kroninko, ten švietusi ugnis kuri matėsi net nuo Krekenavos, bei namą, katrame 1916 m. mirė vienas garsiausių Dievdirbių - Vincas Svirskis. Pasukus nuo tilto dešinėn, galima nukeliauti į Zavišinę, Šventybrastį ar net Šetenius. Pastarajį kelią aš ir pasirinkau. Nors šiose vietose lankiausi ne pirmą kartą, bet praeiti apsilankymai buvo kitokie, labiau paviršutiniški. Šiuo atvėju buvo truputi kitaip. Riedėdamas senuoju keliu Kaunas - Ryga (taip, tas keliukas LDK laikais buva „magistralė”) džiaugiausi nuostabia gamta, šalia tekančiu Nevėžiu, „kuris kaip juosta juosia žaliasias pievas” - kadais rašė Jonas Mačiulis Maironis, karo metais gyvenęs Krekenavoje. Kitąpus Nevėžio, pirma stotelė buvo Zavišinės dvaras. Pats pavadinimas atskleidžia, kad dvaras kadaise priklausė gausiai bajorų Zavišų giminei. Dėje, pokario metais sodyba smarkiai nukentėjo, buvo nugriautas pagrindinis dvaro pastatas. Sovietiniais metais likę dvaro pastatai buvo atiduoti šalimais įkurtam „Nevėžio” kolūkui. Šiandien dvaro sodybos teritorijoje yra išlikę keli objektai: bokštas, gyvenamasis namas, svirnas. Pastarojo fasadas puoštas kolonomis, statinį sudaro trys atskiros patalpos ir 1.4 m. aukščio rūsys. Pokariu buvo prilipdytas, vaizdą darkantis, medinis priestatas. Taip pat stovi bokštas, kurio paskirtis nėra tiksliai žinoma. Paklausus vietinių gyventojų, buvo pateiktos dvi versijos - rukykla, arba gynybinės sienos dalis. Šalimais yra gyvenamas namas, tačiau jis iš dalies perstatytas. Lauke stūkso tvarto griūvėsiai. Dvaro sodybos vaizdas labai liūdnas. Teritorija neprižiūrėta, svirnas apleistas, jo viduje - daug šiukšlių. Toks pat vaizdas ir bokšte. Pažvelgus pro durų plyšį, pasimatė visiška betvarkė. Viduje mėtėsi lentos, skudurai, metalinė bačka kurui laikyti ir t.t. Šeimininkui dvarą „sunku” prižiūrėti matyt todėl, kad gyvena už kelių šimtų metrų….. ir ne taip jau skurdžiai, kad negalėtu bent atliekų iškuopti. Nusivylęs pamatytu vaizdu, mislydamas įvairius dalykus apie dvarą,  užsiropščiau ant dviračio ir toliau nudardėjau savo keliu. Važiuodamas palei upės krantą supratau, kad mūsuose dar neišsivystė supratimas apie kultūros paveldą ir galimybę jį panaudoti. Šiuo atvėju užtektu ir to, kad būtų iškuoptas pastatų vidus, nupjauta aukšta žolė ir pastatyta bent viena nuoroda. Objektas iš karto taptu patrauklesnis. Tačiau ne - „geriau” viską apšnerkšti ir apleisti. Galvoje sukdamas įvairias mintis, net nepastebėjau, kaip pasiekiau Šventybrasčio kaimą.
Šventoji brasta, arba kitaip - Šventybrastis, nuostabus kampelis, kuris tiesiog trykšta gamtos grožiu ir istorinio paveldo gausa. Tačiau apie visą tai, kitame tekste.

Rodyk draugams

Ką slepia Nevėžio slėnis?

2017-05-08

Surviliškio Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia iš šiaurės vakarų pusės. Aut. Deimantas Ramanauskas. 2017 05 08.

Surviliškio Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia iš šiaurės vakarų pusės. Aut. Deimantas Ramanauskas. 2017 05 08.

Gegužės pirmasis sekmadienis, Mamos diena, proga sugrįžti į savo gimtinę, Papalčių kaimą. Aplankyti tą žalią nuostabią sodybą, jos pakrašty stovintį žalią namą, kuriame duris pravėrus manęs visada laukia Mama, jos draugas ir jaunesnioji sesuo Elinga. Tačiau nuo pat gyvenimo pradžios troškau gyliau pažinti savo kraštą, apvažiuoti jį dviračiu. Tą dieną man pavyko pradėti savo vieną iš kelių gyvenimo kelionių. Pasveikinęs Mamą su gražia švente, padėjas pasėti bulves, pasiskolinau dviratį, sėdau ir skuodžiau savo pačio susidarytu maršrutu - gimtinės apylinkės takais.
Pirmuosius dešimt kilometrų įveikiau be didesnio vargo. Pedalus miniau per gražų Nevėžio vidurupio kraštovaizdžio draustinį, esantį Krekenavos regioninio parko teritorijoje. Numatyta pirmoji stotelė Surviliškis ir jame esantys tarybinių karių, partizanų kapai ir žymaus Dievdirbio, liaudies meninko Vinco Svriskio kapas, bei nuostabaus grožio Nukryžiuotojo Jėzaus vardo bažnyčia (1791) su varpine (1800). Nieko įspūdingesnio rasti nesitikėjau, bet radau….tačiau apie tai kiek vėliau.
Tik atvykęs į vos kiek daugiau nei 350 gyventojų turintį miestelį sustojaus vietinėje parduotuvėje pasipildyti maisto ir vandens atsargas, kurių iš namų praktiškai nebuvau pasiemęs. Važiuodamas nuostabia Kalno g., kurią pasak vietinės gyventojos grindė jos tėtis XX a. vid., pasiekiau tarybinių karių kapines, kuriose palaidoti šiose apylinkėse žuvę 156 Raudonosios Armijos kariai. Tačiau nepaslaptis, kad tokiuose masiniuose kapuose kartu buvo laidojami ir stribai - vietos gyventojai koloborave su sovietais ir žuvę kovose su partizanais. Apžiūrėjus kapus, kaip atsvarą tam norėjau aplankyti Lietuvos partizanų palaidojimo vietą. Paklausus pirmo sutikto žmogaus, šis nesupratato ko aš noriu ir mostelėjas ranka parodė tarybinių karių kapų pusėn - ten vieninteliai partizanai - sakė jis. Supratęs, kad nieko nepešiu patraukiau savais keliais. Pabandžiau laimę antrą kartą, už kelių šimtų metrų, vyresnio amžiaus moteriškės pasiteiravau apie partizanų kapus, moteris nedvėjojusi ranka parodė į miestelio kapinių pusę ir net tiksliai nupasakojo, kur rasti jų kapą. Liekui jai dėkingas už tai. Sužinojęs kur yra perlaidoti apylinkėje žuvę partizanai, ramia širdimi patraukiau prie pagrindinio miestelio pastato - Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčios. Bažnyčia labai paprasta medinė, apkalta lentelėmis, nudažyta geltonai. Tačiau tas jos paprastumas tiesiog užburia ir palieka neiždildomą įspūdį. Ne ką mažiau įstabūs yra ir šventoriaus vartai, bei dešinėje stovinti varpinė.
Istoriniuose tekstuose teigiama, kad pirmoji šventovė Surviliškije buvo buvo pastatyta tarp 1592 ir 1597 metų. Tačiau jau po keturių dešimčių metų - 1637 - 1640 m. žemaičių vyskupas J. Tiškevičius savo lėšomis pastatydino naują bažnyčią ir jai padovanojo 14 valakų žemės. Dabartinė šventovė buvo pastatyta 1791 m., statyba rūpinosi kunigas Juozas Žibartas. Žinoma, kad 1777 m. ten veikė parapinė mokykla. Kunigas Leopoldas Urbanavičius apkaltintas sukilėlių rėmimu ir 1865 m. ištremtas į Tomsko guberniją. F. Semelevičiaus, klebonavusio Surviliškyje1863-1891 m., iniciatyva bažnyčia suremontuota. 1921 m. perdažyta. 1908-1914 m. veikė Lietuvių katalikų blaivybės draugijos skyrius.
Bažnyčia turi baroko ir klasicizmo bruožų, medinė, kryžminio plano, su penkiais virš stogo iškilusiais bokšteliais. Šventorius apjuostas medinių statinių tvora su mūrinių stulpų vartais. Jame stovi medinė varpinė, pastatyta 1800 m. Šventoriuje taip pat yra keletas medinių paminklų: medinė koplytėlė su aukštu kryžiumu ir užrašu „Misijai atminti\ balandžio 24\ 1927″, medinis kryžius, koplytėlė su raudančios motinos skulptūra ir mediniu kryžiumi, apačioje užrašas „1941-1952 m.\ RADVILIŠKIO VALSČIAUS\ TREMTINIAMS IR POLITINIAMS KALINIAMS”. Be medinių paimnklų ir akmeninis paminklas, kuriame surašyti iš apylinkės kilę Vyčio kryžiaus kavalieriai, dalyvavę Nepriklausomybės kovose.
Įšėjęs iš bažnyčiaus šventoriaus patraukiau į už kelių šimtų metrų esančias kapinęs. Mane iš tolo pasitiko dar galimai XIX a. pabaigą menantys pagrindiniai vartai, šalia jų medinis paminklas, primenantis aplankyti kapus, o kiek kairiau - Surviliškio valsčiaus partizanų kapas. Tiesa, tai nėra pirminė jų palaidojimo vieta, prieš gerą dešimtmetį, jie buvo perlaidoti. Yra žinomas ir tikslus perlaidotų partizanų skaičius - 15. Jiems pastatytas granitinis paminklas su vaidilutės skulptūra, apačioje iškalti jų vardai, pavardės gimimo ir žūties metai. Priešais kapą įmūritas paminklinis akmuo, o truputi toleliau ir devyni balti kryžiai.
Antras kapas, kurį labai norėjau pamatyti buvo Dievdirbio Vinco Svirskio. Po keliolikos minučių klajonių - pavyko jį rasti. Plačiau apie šią išskirtinę asmenybę esu rašęs viename iš savo straipsnių. Pačioje kapinėse yra išlikę begale senų kapų, kas mane maloniai nustębino. Dažnas jų mena ne XIX a. II pusę. Antkapiuose iškaltos lenkiškos pavardės primena, kad kadaise čia buvo Liaudos žemės, pagarsėjusios savo „lenkiškumu”. Dar Vytauto Didžiojo laikais į šias teritorijas buvo atkelta nemažai bajorų, kurie buvo naudoti, kaip atspara Livonijos ordino kariuomenei. Tačiau kas mane labiausiai nustębino, tai Lietuvos kariuomenės leitenanto Jono Žuko ir karinių oro pajegų majoro Vinco Švitrio kapai. Pirmasis - vienas iš Lietuvos Laisvės Armijos, kovojusios prieš nacius įkūrėjų, tragiškai žuvęs 1943 metų rudenį prie Utenos, kitas- žymus lakūnas už savo žygdarbius apdovanotas DLK Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių, Lietuvos nepriklausomybės medaliais ir garbės ženklu „Plieno Sparnai” (1932 12 31). Tačiau apie šias asmenybes daugiau sužinosite kitame straipsnyje.

Rodyk draugams

Sitkūnų radijo stotis ir 1991m. Sausio 13 d. įvykiai

2017-05-01

Sitkūnų radijo stoties pagrindinio pastato fasadas. Aut. Deimantas Ramanauskas

Sitkūnų radijo stoties pagrindinio pastato fasadas. Aut. Deimantas Ramanauskas

Radijo istorija Lietuvoje siekia dar XX a. prdž. 1910 m. Kaune, Žaliakalnyje, tvirtovės reikmėms buvo įsteigta pirmoji radiofono stotis Lietuvoje. Pirmo pasaulinio karo metais, Kauno tvirtovei priklausęs radiofono pastatas buvo užimtas Vokietijos okupacinės kariuomenės. Tuo tarpu grįnai Lietuviška radiofono istorija prasideda, nuo 1926 m. balandžio 12 d., kuomet Žaliakalnyje pradėjo veikti Valstybės radiofono redakcija ir studija. Vėliau buvo įkurta studija ir S. Daukanto g. 28 iš kurios, 1941 m. birželio 23 d. rytą, buvo paskelbta apie atkurtą Nepriklausomą Lietuvą. Tačiau tarpukariu Kaune veikusios radiofonos stoties galingumas buvo 7 kw, galios nepakako. Todėl 1936 m.buvo priimtas sprendimas Sitkūnuose įrengti naują, galingą ir modernią transliavimo stotį. Pati vieta buvo pasirinkta atsižvelgus į jos drėgnumą ir vandens prienamumą. Netoli yra Nevėžio upė, jos pelkėtas slėnis. Vanduo buvo naudojamas aušinti siųstuvams. Patys siųstuvai ir antenos buvo užsakytos Didžiojoje Britanijoje ir Prancūzijoje, bet Sitkūnų jos taip ir nepasiekė. Prasidėjus Antrąjam Pasauliniam karui ir Vokiečiams nuskandinus britų krovinį laivą, radiotechnika atsidūrė Baltijos jūros dugne. Pačioje Lietuvoje darbai irgi nebuvo baigti. Iki 1940 m. birželio 15 d., kai Sovietų Sąjunga pirmą kartą okupavo Lietuvą, buvo spėtą pastatyti pagrindinį stoties pastatą, galingą elektrinę ir sargybos postą su vartais. Nacių okupacijos metais pastatai buvo apleisti ir nenaudojami. Darbai atsinaujino tik po karo - 1950 metais, kuomet iš Vokietijos, kaip karo trofėjus buvo atgabenti du trumpų bangų ir vienas vidutinių bangų radio bangų siųstuvai . Pirmą kartą Sitkūnų radijo stotis buvo pradėta eksplotuoti 1951 m. sausio 7 d. Viduriniąja 216 m banga (t. y. 1385 kHz dažniu, kuris buvo skirtas Kaunui pagal 1948 m. Kopenhagos radijo dažnių planą) buvo transliuojama Lietuvos radijo programa, trumposiomis bangomis - Maskvos radijo laidos klausytojams užsienyje (vėliau pradėtos transliuoti ir Lietuvos radijo laidos užsieniui lietuvių bei anglų kalbomis). Vėliau stotis buvo ne kartą modernizuota, stiprinti joje buvę siųstuvai, diegta nauja radiotechnika. Tačiau labiausiai Sitkūnų pavadinimas siejamas su 1991 m. Sausio 13 d. Įvykiais.
1990 m. Kovo 11 d., Lietuvos Aukščiausioji Taryba paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės atkurimo aktą. Tuo metu dar niekas nežinojo, kad šiuo aktu išsakytą tautos valią reikės apginti krauju, žmonių gyvybėmis. Sovietų Sąjungos vadovas Michailas Gorbačiovas pradėjo vykdyti didžiulį spaudimą Lietuvai, ragindamas atšaukti akto galiojimą, net paskelbė beveik tris mėnesius trūkusią ekonominę blokadą, kurios metu visoje Lietuvoje ėmė trūkti degalų, maisto kitų produktų. Tačiau baisiausia dar buvo prieš akis.
Didelį vaidmenį stotis suvaidino 1991 m. Sausio 13d. naktį. Valstybės perversmo organizatoriai ir Raudonosios Armijos daliniai pradėjo karinius veiksmus norėdami nuversti Aukščiausiąją Tarybą. Tą naktį prasidėjo Vilniaus televizijos bokšto puolimas. Bokšto prieigas saugojo neginkluota lietuvių minia. Šturmo metu, keliolika žmonių - didvyrių buvo žiauriai nužudyti, daugiau nei puse tūkstančio - sužeista. Televizijos bokštas buvo užimtas, radijo ir televizijos transliacija - nutrūko. Tai pastebėjusios, Sitkūnų radijo stotyje budėjusios Jolanta Šarpnickienė ir Dzintra Varžgalienė, praėjus 40 s. po transliacijos iš Vilniaus nutraukimo, įšėjo į radijo eterį. Kadangi Sitkūnų stotis buvo viena glingiausių Lietuvoje, vidurinėmis bangomis transliuojamos naujienos apie įvykius Lietuvoje greitai pasiekė Lenkiją, Latviją, Estiją, Suomiją, o vėliau, naudojant palydovinį ryšį - visą pasaulį. Programa buvo transluojama iki ryto, kuomet prabilo Lietuvos Radijo ir Televizijos studija Kaune. Siųstuvai dirbo ištisas paras, teritorijoje budėjo tūkstančiai žmonių, pasirengusių ginti laisvą žodį. Atvažiavę su mašinomis ar ūkio technika, žmonės iš jų darė „gynybinį žiedą” aplink visą stoties teritoriją. Pasklidus kalboms, kad kariuomenė ruošiasi šturmuoti Sitkūnus, žmonės dar labiau sunerimo. Šios įtampos neatlaikė laisvės gynėjo Juozo Vaidoto širdis, vyras mirė šalia stoties pastato. Jo atminimui, iš barikadoms atvežto ąžuolinio rasto buvo išdroštas rūpintojėlis (dab. vad. „Sitkūnų rūpintojėliu”) ir pastatytas jo mirties vietoje.
Dėje, bet dabar Sitkūnų radijo stotis yra uždaryta ir apleista. Didžioji dalis įrangos - išardyta, pastato sienos aptrupėjusios, jas puošia tik atminimo lenta, primenanti apie čia vykusiu įvykius. Prie įėjimo į stoties teritoriją yra išlikęs pastatas, kuriame, Sausio 13d. naktį, buvo įsikūręs Lietuvos Radijo ir Televizijos perdavimo centro Kauno filialo gynybinis štabas. Dabar ten veikia Babtų lopšėlio - darželio Sitkūnų filialas. Prie pat vartų stovi sargų namas (?) ir sargybos postas (?). Praėjus vartus, stoties link vęda graži tujų alėja, artėjant prie pagrindinio pastato ji išsišakoja ir „žiedu” apgaubia du baseinus, kuriuose buvo laikomas vanduo skirtas įrangos aušinimui. Kairėje nuo baseino yra Juozo Vaidoto mirties vietoje pastatytas rūpintojėlis, o dar kairiau - medinis koplytstulpis, skirtas Sausio 13d. įvykių 10 - osiosms metinėms atminti.
26 metai - tiek prabėgo, nuo lemtingų visai Lietuvai ir ne tik jai, įvykių. Tuo metu dar buvau gerokai per mažas, kad juos galėčiau atsiminti. Tačiau, tai tik dar labiau stipriną mano meilės jausmą tėvynei. Žinodamas, kad laisvės siekio vardan žmonės aukojosi negailėdami nieko, suprantu, kad esu jiems be galo dėkingas, nes gimiau ir užaugau jau nepriklausomoje, savo tautiečių istorijos eigoj sukurtoje ir jų rankomis atkurtoje - mano tėvynėje. Tačiau dabar, vaikščiojant Lietuvos gatvėmis, naršant internete labai skaudu girdėti ir matyti milžinišką, pykčiu, neapykanta, negailestingumu persunktą žmonių požiūrį, kad „klausykit - kitur geriau!”, „Lietuvoj nieko gero nėra!”, „Lietuva - bananų šalis!” „Lietuva - degradų, pijokų ir atsilikelių kraštas!”, „Ne už tokią Lietuvą kovojom!”. Džiaugiuosi, kad kovojot, džiaugiuosi, kad laimėjot. Mano požiūriu, buvo iškovota tokia lasisvė, kokios ir norėjo didelė dalis žmonių, tuo turime džiaugtis. Ne visiems tas pavyko. Tačiau ne- vietoj to mes verkšlename nesugebėdami pakelti akių į dangų ir pamatyti, kad yra ir kitoks pasaulis, kitokia Lietuva.

Rodyk draugams

Felicijos Bortkevičienės pėdsakų beieškant

2017-04-25

Linkavičių - Slabados dvaro sodybos rūmai. Nuotraukoje matosi medinė ir mūrinė rūmų dalys. Fotografuota 2017-04-24. Aut. Deimantas Ramanauskas

Linkavičių - Slabados dvaro sodybos rūmai. Nuotraukoje matosi medinė ir mūrinė rūmų dalys. Fotografuota 2017-04-24. Aut. Deimantas Ramanauskas

Vieną grąžią sausio mėnesio dieną, geriant arbatą ir valgant sausainius supratau, kad galiu nuveikti kai ką gero, įdomaus ir naudingo. Į galvą toptelėjo mintis, kodėl neaplankius tik per du kilomentrus, nuo mano gimtinės esančio dvaro. Tačiau pasakyti lengvą, o padaryti….kiek sudėtingiau. Supratau, kad žiemą to padaryti nepavyks, nuspręndžiau luktėlėti, kol oras pašils. Belaukiant atėjo balandžio 24 d. Po ilgo laiko atsirado galimybė trumpam grįžti teviškėn. Nedvejodamas tą ir padariau. Kartu su savo gyvenimo drauge iš vakaro nuvažiavome į Kėdainius, o iš ten mus paėmė mano mama ir, kaip sąkant, parsivežė mus kaiman. Buvau be galo patenkintas, kad štai po kelių mėnesiu vėl prieš akis matau sau brangiausius žmones, tačiau giliai širdy kirbėjo ir mintis apie būsimą nedidelį žygį į dvarą. Kitą dieną, vidurdienį, užrakinę trobos duris, pasileidom ieškoti nuotykių.
Prisipažinsiu iš anksto. Nieko įspūdingo rasti nesitikėjau. Žinojau tik vieną, kad ta vieta labai įpatinga. Dviejų kilometrų atstumą įveikėme smagiai ir greitai. Pasiekieme dvaro sodybos prieigas. Dvaro, kuriame kadaise gimė Felicija Povickaitė (1873-1945). Viena žymiausių XX a. prdž. veikėjų. Iki 13 metų mokėsi namuose, 1885-1889 m. Kauno Marinskaja mergaičių gimnazijoje. Už streiko organizavimą iš priešpaskutinės klasės pašalinta. Per protekcijas buvo priimta ir 1890 m. baigė Vilniaus mergaičių gimnaziją Vienus metus studijavo istoriją ir prancūzų kalbą Varšuvoje veikusiuose Moravskos moterų kursuose. Grįžusi kartu su tėvu dirbo Ukmergės banke. Neilgai trukus ištekėjo už intenantūros inžinieriaus Jono Bortkevičiaus. Apsigyveno su vyru Vilniuje ir kartu įsitraukė į lietuvių inteligentų burelio veiklą - Dvylikos apaštalų draugiją. Užsiminėjo vaidyba, dalyvaudavo ekskursijose. Susipažinusi su knygnešiu Motiejumi Baltūsiu, pradėjusi iš jo gauti knygas, F. Bortkevičienė įsitraukė į knygnešystę. Slėpdavo knygas Šv. Mykolo Bažnyčioje.
Kadangi Felicija buvo gimusi pasiturinčioje bajorų šeimoje, lėšų jai netrūko. Norėdama pinigus panaudoti tinkama linkme ji vykdė labdarą: šelpė studentus, rašytojus, globojo Kankinių kasą, rėmė kalinamus nacionalinio atgimimo veikėjus. 1902 m. įkūrus Lietuvos Demokratų Partiją tapo jos nare. Už savo veiklą buvo keturis kartus kalinta. 1915 m., Lietuvoje prasidėjus Pirmojo Pasaulinio karo veiksmams Felicija tapo pirmąja moterimi masone Lietuvoje. Tačiau greitai likimas privertė trauktis į Sibirą. Tokie išbandymai nenuslopino jos noro padėti. 1915-1917 m., būdama Sibire, ieškojo ir padėjo išgyventi ten buvusiems lietuviams. 1917 m. buvo viena iš visos Rusijos lietuvių suvažiavimo orgnizatorių. Tais pačiais metais dalyvavo Stokholme vykusioje Pasaulio lietuvių koferencijoje. 1919 m. kalinta Smolenske, tačiau greitai buvo paleista ir grįžo į Lietuvą. Ilgą laiką dirbo Moters globos draugijoje. 1920 buvo išrinkta į Steigiamąjį Seimą. Ilgą laiką dirbo įvairių laikraščių redakcijose. Amžino poilsio atgulė Troškūnų kapinėse.
Felicija Linkavičių dvare pragyveno trylika metų, o paskui, būdama suaugusi, kada tik galėdavo grįždavo aplankyti savo tėvų. Sovietmečiu dvaras buvo naudojamas. Dalis dvaro buvo paversta į butus, kuriuose gyveno papratos šeimos. Tačiau dabar dvaro sodybos būklė tragiška. Sodyboje išlikę septyni originalus pastatai: 2 kumetynai (?), svirnas, arklidės (?), tvartas (?), tarnų namas, dvaro rūmai. Tarnų name, bei dalyje dvaro rūmų, gyvena šeimos, buvusios arklidės, bei tvartas dabar yra naudojami Papalčių žemės ūkio bendrovės. Pastarieji pastatai buvo bandyti atkurti. Tačiau švelniai tariant, tai juos sudarkė. Svirnas šiuo metu stovi apleistas, bet jame apsilankius matėsi, kad seniau ten buvo laikomi gyvuliai. Išlikusios kelios patalpos, bei didelis, su skliautais, rūsys. Dvaro rūmus sudaro dvi dalys. Viena dalis medinė, kita-mūrinė. Dėl avarinės būklės, pastatą apžiūrėti labai pavojinga. Jo viduje Feliciją Bortkevičienę menančių dalykių nedaug. Akis bado sovietmečiu darytų perstatymų žymės, ko pasekoje liko tik originalios rūmų sienos, laiptai vedantys į antrą aukštą ir viena kolona pirmąjame aukšte. Užlipus į antrą aukštą matosi, kad dar visiškai nesenai ten gyveno žmonės, kuriems pastatas visiškai nerūpėjo. Patekti į mūrinę dvaro dalį dar sudėtingiau ir pavojingiau, ten įgriuvusios dalis lubų. Tarp dvaro rūmų ir svirno stovi du kumetynai. Tiksliau vieno iš jų likę tik likučiai: sienos ir rūsio skliautai. Kitas santikinai geriau išlikęs. Tačiau viduje autentikos praktiškai nėra. Išlikęs tik vienas originalus koklis, liudijantis, kad toje vietoje buvo krosnis.
Štai toks dvaro sodybos vaizdas. Manau supratote, kad Felicijos Bortkevičienės įamžinimo ženklų ten nė su žiburiu nerasi, a nei vieno. Nei menkiausios lentelės ar iškabos, ženklo vedančio į dvarą, kuriame gimė, augo ir dažnai į jį grįždavo ši garsi, visai Lietuvai nusipelniusi asmenybė. Galiu pasakyti tik vieną - GĖDA. Geda man, gėda mums, gėda Panevėžio rajono, Krekenavos seniūnijos, o tuo labiau Krekenavos regioninio parko valdžiai ir vadovybei, kad tokia asmenybė vis dar nesulaukia deramo pagerbimo ir įamžinimo.

Rodyk draugams

Politinė skirtis Lietuvoje prieš 1996 metų rinkimus į Seimą

2015-11-27

XX a. Lietuvoje buvo pakylimo, nuosmukio, okupacijų ir vėl pakylimo laikotarpis. Pradėjusios kurtis politinės partijos sukūrė visa kairės – dešinės sitemą, su savais pliusais ir minusais. Tačiau 1940 m. prasidėjusios okupacijos sugriovė tolesnį politinį gyvenimą. Pirmoji sovietinė okupacija tik parodė, kokie laukia žiaurumai. Nacistinė Vokietija, taip pat nežadėjo nieko gera. Tačiau visai tai “aplenkė” antroji sovietinė okapcija prasidėjusi 1944 m. viduryje ir trūkusi iki pat 1990 m. Kovo 11 d. Beveik penkiasdešimt metų Lietuva buvo įtraukta į SSRS, kurioje vyravo vienpartinė sistema, o jos viršūnė buvo Komunistų Partija. Tuo laikotarpiu nebuvo pripažįstamos jokios kitos partijos, kai tuo tarpu vakarų Europoje veikė daugiapartinė sistema ir toliau vystėsi kairė ir dešinė pusės, bei jų tarpusavio skirtis. Tiesa italų teisės ir politikos filososfas Norberto Bobbio savo darbe “Kairė ir Dešinė: politinė skirtis”[1] įvardija, kad po II pasaulinio karo, kai buvo nugalėtas nacizmas, žaibiškai pradėjo augti politinė kairė, ko pasekoje kartais susidarydavo toks įspūdis, kad politinės dešinės nebeliko, o jei ir liko tai tebuvo labai smulki dalis, kuri greitai sunyks. Tokia padėtis laikėsi iki pat 1979 m. kai Didžiojoje Britanijoje po politinės dešinės pergalės ministre pirmininke tampa Margaret Thatcher. Tačiau didžiausias sukrėtimas įvyko 1990 – 1991 m. kuomet subyrėjo Sovietų Sąjunga. Būtent pastarosios pergalė II pasauliniame kare, bei kraštutinės kairės politinė sistema nulėmė, politinės kairės staigų augimą. Po 1991 m. prasidėjo atvirkštinis procesas. Greitai krito ir menko politinė kairė, kurios sąskaita pradėjo augti dešinė. Politinė skirtis pradėjo svertis į kitą pusę. Dalyje vakarų ir pietų Europos pradėta net abejoti ar liko politinė skirtis tarp kairės ir dešinės. Kai kurie politologai ir filosofai, net pradėjo nuogastauti, kad politinė kairė visai išnyko[2]. Tačiau, kas tuo metu klostėsi Lietuvoje, šalyje, kuri pirmoji atsiskyrė nuo SSRS? Ar egzistavo ten politinė kairė ir dešinė? Jei taip, tai kuo buvo remtasi pabrėžiant tarpusavio skirtį? Būtėnt tai ir bus pagrindinis šio rašinėlio objėktas.

Mintis parašyti tokį tekstą kilo perskaičius Norberto Bobbio knygą “Kairė ir dešinė: politinė skirtis”. Darbe autorius daug kalba apie politinių, bei skirčių tarp jų formavimasį. Tačiau dižiausią dėmesį skiria laikotarpiu po soviet sąjugos žlugimo. Iškeldamas įvairius klausimus N. Bobbio tiria politinės skirties likimą. Atlikti šį tyrimą, kaip jis pats sako, paskatino susiklosčoisi padėtis Italijos politikoje, kuomet tiek spauda tiek politologai bei filosofai pradėjo eskaluoti politinės kairės nustojimą egzistuoti. Tuo tarpu parašyti tokį tekstuką paskatino N. Bobbio užsidegimas ir noras įrodyti politinės skirties egzistavimą, tai labia gerai pavaizduo viena jo išsakyta mintis, “Tai, kad nors nuolat bandoma užginčyti kairės ir dešinės skirtį, ji vis dar taikoma, keičia problemos pobūdį: dabar reikia įrodinėtį ne jos teisėtumą, o išnagrinėti jos įteisinimo kriterijus”[3]. Ši autoriaus mintis parodo, kad politinė skirtis egzistavo nuolat, keitėsi tik jos kriterijai, kuriuos jis ir siekė parodyti. Tačiau šiame tekstuke laikysiuos truputi kitokio kampo. Stengsiuosi pažiūrėti, kaip pačios Lietuvoje veikusios didžiausios partijos pabrėždavo priklausomumą kairei ar dešinei ir skirtų nuo savo oponentų. Nustatyti šią skirtį bus stengiamasi per partijų programų sutrumpinimus rengtus pries 1996 ir skelbus knygoje “Politinės partijos Lietuvoje: atgimimas ir veikla”[4]. Partijų atsikurimo po 1989 m. eiga, bei jų vystymasis bus paliestas tik tiek, kiek to reikalauja nagrinėjama tema.

Politinės partijos Lietuvos teritorijoje pradėjo kurtis dar XIX a. pab. Pirmoji buvo Lietuvos Krikščionys Demokratai įsteigra Mažojoje Lietuvoje, Bitėnuose 1890 m. Martyno Janakaus pastangomis, po šešerių metų buvo įkurta ir socialdemokratų partija. XX a. I p. politiniai įvykiai nulėmė tai, kad buvo daug pakilimų ir nuopolių. Po I pasaulinio karo Lietuvai atkūrus nepriklausomybę prasidėjo prasidėjo parlamentinis ir daugiapartinis valdymas. Dėje jis trūko neigai ir jau 1926 m. buvo įvestas autoritarizmas ir teisėta tapo tik viena – Tautininkų sąjunga. Vienpartinis laikotarpis laikotarpis užtesė iki 1986 m. Perilgai trūkes vienpartinis pradžioje Tautininkų sąjungos, o po 1941 m. Lietuvos Komunistų Partijos valdymas sukėlė daug blogybių. Ypač tai pasireiškė laikotarpyje po 1941 m., kai Lietuva buvo okupuota ir komunistų partija neteisėtai užėmė valdžią. Jei Tautininkų Sąjungos laikotarpiu 1926 – 1940 m. kitos partijos veikdavo pogrindžio sąlygomis, tai LKP valdymo metu, net apie pogrindį buvo galima tik pasvajoti. To pasekoje nebuvo terpės, kur galėtu normaliai vystytis politinė dešinė, o apie kažkokią politinę skirtį nebuvo nei kalbos.

Padėtis pradėjo keistis po 1988 m. įsikūrų “Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui, o 1989 ir Lietuvos Demokratų partijai. Po poros mėnesių atsikūrė Lietuvos Krikščionių Demokratų partija, o 1990 m. LKP virsta į Lietuvos Demokratine Darbo Partija it galutinai atsiskiria, nuo visasajunginės KP. Susiklosčiusios politinės sąlygos nulėmė, kad Lietuva antrą kartą sugebėjo atkurti Nepriklausomybę, šį kartą 1990 m. Kovo 11 d.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę pradėjo formuotis politinis klimatas. Pirmasis išbandymas įvyko 1992 m. pirmuose rinkimuose į seimą. Manyčiau, kad jų dar negali laikyti atsparos tašku politinės skirties paieškose kadangi per tokį trumpą laiką nenusistovi pagrindinė partinė programa. Todėl verčiau reikėtų pereiti į 1995 – 1996 m., kai vyko pirmieji savivaldos ir antrieji seimo rinkimai. Būtent tuo metu, praėjus penkiems metams po nepriklausomybės paskelbimo ir nusistovėjus pagrindinių partijų gairėms, galima bandyti kelti klausimą ar tuo metu jau egzistavo politinė skirtis? Toliau ir pabandysime į tai atsakyti.

1995 m. pagrindinės keturios to meto Lietuvos partijos: Lietuvos Demokratinė Darbo Partija (toliau – LDDP), Lietuvos Kriškčionių Demokratų Partija (toliau LKDP), Tėvynės Sąjunga (toliau – TS) ir Lietuvos Socialdemokratų Partija (toliau – LSDP). Tai buvo pagrindinės partinės jėgos, kurios turėjo daugumą Lietuvos Seime. Per penkerius nepriklausomybės metus galutinai susiformavusios šių partijų programos leidžia pažvelgti į pagrindinių nuostatų, saves atskyrumo, bei priešinimo kitai partijai ženklus.

Turbūt daug kas sakys, kad ką čia žiūrėti, juk ir taip aišku, kad LDDP ir LSDP, - politinė kairė, o TS ir LKDP - politinė dešinė. Tačiau pagrindinė esmė ne tai kokiai krypčiai mes jas priskiriamia, bet kaip pačios partijos suprato atskyrumą nuo priešininkų. Juk LDDP ir LSDP priklauso kairei, tačiau tai dvi atskyros partijos, taip pat, kaip ir TS ir LKDP. Tai reiškia, kad buvo ir daugiau skirtumo suvokimų. Būtent tai ir atsiskleidžia tų partijų programose. Trubūt riškiausiai save nuo kitų partijų bando atskirti LKDP ir LSDP. Krikščionys demokratai, kaip pagrindinę skirtį, nuo kitų partijų įvardija moralinį bažnyčios autoritetą ir krikščioniško žmogaus sampratą. Tačiau pažymį tai, kad jos negalima apibrėžti vienareikšmiškai, nes pačios dešinumo ir kairumo sampratos Vidurio Europoje skiriasi nuo klasikinių. Pabrėžiama, kad pagal požiūrį į plėtimą ir socialinę rinkosekonimiką, ją galima laikyti dešine. Tačiau jei pažvelgtume pagal Vidurio Rytų Europos taikomus skirties kriterijus, kuomet skirstomi tik pagal pažiūrį į komunizmą, tai LKDP galima rasti ir nuosaikumo, tačiau tai, kaip pabrėžta programoje, gali kilti iš siekio nevengti dialogo su visomis politinėmis jėgomis, o ypač tomis, kurios demokratiniu būdu buvo išrinktos į valdžią[5]. Tuo tarpu jei pažvelgsime į LSDP programą, pastebėsime, kiek kitokias tendencijas. Pastaroji žymiai didesnį dėmesį skiria pabrėžti skirtinumui nuo LDDP, nei nuo dešiniųjų partijų. Partijos programoje teigiama, kad LSDP atmetė koalicijos su LDDP variantą. Pabrėžiama, kad LDDP negali būti traktuojama, kaip nauja partija, nes LKP nebuvo paleista, o tik persitvarkė ir pakeitė pavadinimą. Tačiau pagrindinis skirtumas yra tas, kad LSDP savo oponentus LDDP laiko dešiniosios pakraipos partija (!), kuri kuria nomenklatūrinį kapitalizmą ir atmeta siūlymus pereiti prie socializmo, kas yra kiek netikėta. Tai galima vadinti ne tik politinės skirties pabrėžimu, bet ir aštria kitos partijos ideologijos kritika, kas mano nuomone yra sveikintinas dalykas ir pačiam kiek netikėtas atradimas. Tikrai netikėjau, kad būtent Aloyzo Sakalo tuo metu vadovaujami socialdemokratai taip kritikavo LDDP 1995 m. Tačiau kur turėjo įvykti lūžys, kad tos partijos vėliau susijungė? Kuri pusė labiau pasikeitė? Tai yra klausimai reikalaujantys klausimai, kurių čia plačiau neaptarinėsime. Po LSDP skirtinumo pabrėžimo galime atsigręžti į pastarųjų kritikos taikinį – LDDP. Ir ką mes matome, o gi tai, kad pastaroji partija visiškai nieko nekalba apie ją kritikavusios socialdemokratus. LDDP programoje didžiausios skirtys laikomos tarp jų ir TS, bei LKDP. Nevengiama aštrių pasissakymų, nors tiesiogiai ir neįvardijama, kad skirta būtent dešiniosioms partijoms. Tačiau iš jų turinio, abejonių kam tai yra skirta – nekyla. Teigiama, kad oficialiojo rezimo atstovai ir toliau skaudžiai regavo į politinių raidos modelių alternatyvas, bei pradėjo “raganų medžioklę”, kuomet iš darbų buvo atleidžiami jiems netikę žmonės, kurie buvo šmeižiami dešiniosios spaudos. LDDP, net kaltino oponentus teroristiniais aktais pries opoziciją[6] (!), o patys teigė, kad pasisako pries bet kokį fizinį ir psichologinį smurtą.

Apžvelgus pagrindines didžiausių to meto Lietuvoje veikusių partijų nuostatas, galime bandyti atsakyti į pradžioje išsikeltus klausimus. 1989 – 1996 m. Lietuvos politinis klimatas pergyveno pirmąją kurimosi fazę. Jos metu pradėjo atsikurti senos ir susikurti naujos partijos, kurios formulavo savo programas. Galima teigti, kad dar iki 1992 m. rinkimų partijos jau pradėjo pasiskirstymą tarpa kairės ir dešinės, tačiau pačios to dar nelabai pastebėjo. Didžiausias lūžis įvyko tarp 1995 – 1996 m. Partijoms besiruošiant naujiems rinkimams į Seimą ir kuriant programas, jau buvo galutinai nusistovėjusios nuostatos, kurios atsispindėjo jose. Būtent iš tų nuostatų galima pastebėti politinę skirtinumą nuo vienos partijos nuo kitos. Didžiausias skirtumą, nuo savo oponentų partijos stengdavosi pabrėžti ideologinėje plotmėje. Kartais tas skirtinumo pabrėžimas net peraugdavo į aštrią kritiką. Tačiau galutinę išvada galima būtų suformuluoti taip: nors politinės skirties suvokimo elementus galima pastebėti jau 1995 – 1996 m., bet tas suvokimas tas suvokimas dar nebuvo esminis, toks kokį jį matome dabar.



[1]Bobbio N. “Kairė ir dešinė: politinė skirtis”, Vilnius, 2004

[2]Ten pat. p. 60

[3] Ten pat p. 101

[4] “Lietuvos Politinės Partijos”, sudarytojas Kasparavičius A., Vilnius, 1996

[5] Ten pat. p. 205

[6] Ten pat p. 175

Rodyk draugams

Gerard Delanty „Europos išradimas: idėja, tapatumas, realybė“, “Mes - Jie”, “Europos įdėjos kilmė” - recenzija

2015-11-20

Gerard Delanty „Europos išradimas: idėja, tapatumas, realybė“

„Mes“ – „Jie“ ir „Europos įdėjos kilmė“ - recenzija

Gerard‘ą Delanty galima laikyti vienu ryškiausių šių laikų Europos sociologų, o ypač teorinės sociologijos srityje. Sasekso universiteto profesorius, sociologijos katedros vedėjas, bei Socialinės minties instituto direktorius. G. Delanty parašė gausybę veikalų sukėlusių tarptautines teorinės sociologijos, istorijos, bei politikos mokslų diskusijas (”Socialinė teorija kintančiame pasaulyje” (1999), “Pilietybė globaliame amžiuje” (2000), “Iššūkiai žinojimui: universitetas žinių visuomenėje” (2001), “Bendruomenė” (2003, antras leidimas 2010), “Kosmopolitiška vaizduotė”, (2009) ir kt.). Jis redaguoja mokslo knygų seriją “Socialinės ir politinės minties tyrimai” (Studies in Social and Political Thought) ir akademinį žurnalą European Journal of Social Theory. Tačiau čia labiau pažvelgsime į kiek senesnį sociologo darbą „Europos išradimas: idėja, tapatumas, realybė“[1], o konkrečiau, knygos skyrių „Europos įdėjos kilmė“[2].

1995 m. įšėjusi G. Delanty knyga, kaip pabrėžia pats autorius, nėra skirta istorikams. Ji buvo orientuota į socialinių ir politinių mokslų studentus, kurie ieškojo platesnės ir kritiškesnės Europos tapatumo problemos analizės. Tačiau, tai nereiškia, kad ji nesukėlė didelės diskusijų audros ir tarp istorikų, kuriems šis G. Delanty veikalas manau yra nemažiau svarbus, nei kitiems mokslams.

Knygos skyrius „Europos įdėjos kilmė“ yra skirstomas į keturis nedidelius skyrelius „Teorinės perspektyvos“, „Europa ir senovės gyventojai“, Kryžius ir pusmėnulis“, „Kriščionija ir Europos įdėja“. Juose autorius nagrinėja Europos įdėjos, bet ne pavadinimo kilmę. Tuo metu (1995 m.) tai buvo pakankamai naujas požiūris į Europą, nes iki tol rašytuose darbuose apie Europos įdėją buvo kalbama tik pavadinimo kilmės ir „sienų“ paieškos kontekste. Apžvelgiamas suvokimas kaip vystėsi Europos įdėja nuo pirmojo paminėjimo iki Krikščionybės skilimo 1054 m. G. Delanty šaime skyriuje parodo, kaip Europos įdėjos istorijoje atsiskleidžia įtampa kilusi tarp jos kaip geografinio darinio ir kultūrinės bei politinės įdėjos. Nagrinėdamas „oksidento – oriento“, tai yra gėrio, vakarų ir blogio rytų priešpriešą autorius siekia parodyti, kaip susiformavo požiūris, kas yra Europa ir kur ji. Tokios sąvokos buvo naudotos iki VII a. arabų įsiveržimų. Antikos laikais, tiek graikai tiek romėnai žodį „Europa“ dar vartojo retai. Pagal mitą Europa buvo princesė kilusi iš finikiečių (dabartinė Libano ir Sirijos teritorija) suvedžiota Dzeuso persikėlė į netoliese esančią Kretos salą, kur ištekėjo už jos karaliaus. Kituose mituose Europa taip pat buvo Azijos ir Libijos puseserė. Tai parodo, kad supratimas nebuvo nusistovėjęs. Atskleidžia, kad Europa buvo ne graikų išradimas todėl nieko keista, kad būtent artimuosius rytus ir šiaurinę Afrikos dalį jie laikė Europa, kadangi, tai kas yra dabartinė Europa, jiems buvo nepažintos barbarų žemės. Tuo tarpu romėnams pasaulio ir žemės centras buvo Roma, o viskas kas už imperijos rybų – barbarų ir kitokių pabaisų kraštas.

Tikrąjį Europos įdėjos kilties metą G. Delanty laiko VII a. kai dabartinės Europos teritojas pasiekė arabai. Būtent pastarųjų antpludis privertė frankus ir kitas gentis permastyti, kas jie tokie ir kuo jie skiriasi. Autorius pagrindiniu skirties objektu laiko tikėjimą. Islamas versus krikščionija, ši skirtis sudaro skyriaus pagrindą ir apima visą antrąją jo pusę. Po Muchamedo mirties jo šalininkai pasklido už Arabijos, nukariavo Sasanidų imperiją, užėmė Derlingąjį pusmėnulį (Irako, Sirijos ir Palestinos žemes). Žlugus didiesiems Aleksandrijos ir Kartaginos miestams arabai užėmė didžiąją dalį Afrikos. Neilgai trukus prieita ir Indijos siena. Autoriaus teigimu VIII a. pradžioje arabai pradėjo žvalgytis į vakarus ir 711 m. žlugus Visigotų karalystei Ispanijoje, pasistumėjo Europos link[3]. Kol krikščionys atsiemė Ispaniją patikimiausia siena nuo islamo išpažinėjų buvo Pirėnai. Europos susiformavimą ir ateitį nulėmė 732 m. mūšis ties Turu, kur frankai sumušė arabus ir sustabdė jų žygiavimą tolyn. Tenka sutikti su G.Delanty teiginiu, kad būtent šis arabų sustabdymas išgelbėjo krikščionybę. Tačiau su kitu autoriaus teiginiu, kad „ne tamsieji amžiai prasidėja po Romos imperijos skilimo V amžiuje, o būtent šis laikotarpis (650-750 m. arabų įsiveržimai) iš esmės pakeitė Europos samprata“ drįsčiau nesutikti. Musulmonų civilizacijos išsivystimo lygys tuo metu nors buvo aukštesnis, nei frankų ar kitų Europos genčių, bet jau 732 m. mūšis prie Turo parodo, kad situacija pradėjo keistis. Todėl galima spręsti, kad jau prieš tai Europoje buvo susiformavę valstybiniai dariniai, o arabų įsiveržimas geriausių atvėju galėjo tik paspartinti formavimasį, bet nevisiškai pakeisti Europos sampratą. Ankstyvosios kriškčionybės laikais jau buvo susiformavusi įdėja, kad Europos, Afrikos ir Azijos tautos buvo trijų Nojaus sūnų: Japeto – pagonių ir kriščionių graikų pradininko, Šemo - žydų ir arabų pradininko, bei Hamo – negrų pradininko. Pačio autoriaus teigimu krikčioniškoje mitologijoje europiečių tėvas Japetas buvo viršesnis už Šemą, kuris personifikavo Aziją ir žydus, bei už Hamą, kuris personifikavo Afriką. Žlungant Romai, krikščionybėje atsirado oecumene – civilizuoto pasaulio samprata, kas reiškia, kad kriščionybė pradėta seiti su kultūra ir vystimusi. Tokiu atvėju autorius prieštarauja pats sau, sakydamas, kad būtent arabų įsiveržimai suformavo vakarus ir pakeitė Europos sampratą, pakankamai neatsižvelgdamas į kriškčionybės, kurią frankai jau buvo priėmę, veiksnį. Manyčiau, kad arabų veržimasis galėjo tik paspartinti prasidėjusius Europos sampratos ir įdėjos kurimo procesus. Musulmonų įsiveržimai paspartino genčių konsolidaciją kovai prieš juos, bet nieko daugiau. Frankai ir jų pagalbininkai jau buvo suvokę skirtis tarp savęs ir iš rytų atklydusių arabų „Mes ir Jie“.

VII a. pab. – VIII a. prdž. krikščionybė pradėta aktyviai „europeizuoti“. Tačiau pats žodis „krikščionis“, bei pati Europos įdėja atsirado dar vėliau. Tai reiškia, kad Europa negalėjo būti siejama tiesiogiai su krikščionybe, nes tada, kai Europos įdėja išsivystė iš geografinės plotmės, krikščionybė jau buvo pasklidusi. Taip pat reikia nepamiršti, kad I tukst. vid. krikščioniška buvo ir Bizantijos imperija, nemažai dalykų iš jos perimė ir islamas. Todėl Europos tapatinimas su krikščionybę ir pastarosios įvardinimas, kaip pagrindinės skirties, gali būti tik labai sąlyginis. Autorius tai pripažįsta, bet priduria, kad krikščionybės įtaka buvo labai reikšminga Europos įdėjos kūrimui, ko iš esmės negalima ir net neverta bandyti nuginčyti[4].

Apčiuopemesnį Europos įdėjos formavimasi galima pastebėti jai I tukts. pab. Karolio Didžiojo laikais, kuomet pirmą kartą pavartojama sąvoka“europietis“ tačiau į tai autorius šiame skyriuje dėmesio neatkreipia. Kalbėdamas apie „Rolando Giesmę“ jis ją išvadina islamofobiška, taip atskleisdamas savo pažiūras, todėl nekyla nuostabama, kodėl autorius kartais simpatizuoja arabams. Nors pati Europos įdėja I tukst. pilnai neišsivystė, bet postumiai buvo didžiuliai. Todėl Europa iš geografinio arealo buvo pradėta suvokti ir kaip kultūrinis darinys, tačiau iki tokios kokią mes ją matome šiandie teko laukti dar bent kelis šimtus metų.

Su tokia gaida ir norėčiau baigti šią trumpą recenziją, kurią galima vadinti ne tik recenzija, bet ir apžvalgą su keliatu kritinių minčių ir pamastymų. Europos istorija dar nesibaigia. Nauji įvykiai gali mus privesti prie iššukių, kurie buvo iškilę ir VII a. Pabėgelių krizė ir jos padariniai gali būti labai skaudūs ne tik Europai, bet ir artimiesiems rytams, šalims iš kurių tie žmonės pasitraukia. Manyčiau, kad norint pradėti spręsti šią problemą reikia iš naujo pažinti, kas mes tokie esame ir kas yra jie. XX a. II p. prasidėjusi liberalizmo krizė, kuri tesiasi iki pat šių dienų privedė mus prie to, kad nebesugebame atskirti, kas yra priešas, o kas ne. Neneigiu pagrindinių liberalizmo klasikų teiginių apie žmogaus laisvę ir rinkos ekonomiką, bet aklas pasitikėjimas visais yra laisvė? Būtent tai nori parodyti ir G. Delanty primindamas kokį sunkų kelią nuėjo tie žmonės, kurie pirmą kartą save pavadino „aš – europietis“. Dabar kai kurie tokią frazę lygina su keiksmažodžiu. Kodėl? Kas atsitiko Europos įdėjai? Nejaugi atėjo pabaiga? O gal tai tik dar vienas istorijos posūkis? Reikia suvokti, kad dabar esame sudėtingoje situacijoje, kuri reikalauja atsigręžti į savo šaknis – Europos kilmę ir jos įdėją – kad galėtumę viską įvertinti ir nuspręsti, ką daryti toliau.


[1] Delanty Gerard „Europos išradimas“ įdėja, tapatybė, realybė“, Vilnius, 2002

[2] Ten pat. p. 32 – 49

[3] Ten pat. p. 42

[4] Ten pat. p. 49

Rodyk draugams

„Lietuvos profesionaliam cirkui -85-eri“ Žvilgsnis į kitokį lietuvių gyvenimą

2015-11-13

„Lietuvos profesionaliam cirkui -85-eri“   Žvilgsnis į kitokį lietuvių gyvenimą

„Lietuvos profesionaliam cirkui -85-eri“ Žvilgsnis į kitokį lietuvių gyvenimą

paroda

Vytauto Didžiojo universiteto istorikų klubas kviečia į fotografijų parodą „Lietuvos profesionaliam cirkui -85-eri“. Parodoje bus galima artimiau susipažinti su Lietuvos cirko istorija, pažvelgti į kasdienį ten dirbusių – gyvenusių žmonių gyvenimą. Pirmą kartą eksponuojamose fotografijose atsivers visiškai kitoks, kasdieniškai nekasdienis, 1930 – 1970 m. lietuvių gyvenimas.

Parodą rengia VDU istorikų klubas kartu su istorijos katedra ir Lietuvos sporto muziejumi, kurio fonduose ir buvo atrastos parodoje eksponuojamos fotografijos.


Parodos atidarymas vyks lapkričio 19 d. 14:00 val. K. Donelaičio 52 – 5 aukšte.

Maloniai kviečiame visus!

Rodyk draugams

ŽMOGŽUDYSTĖ LIETUVOJE 1918 – 1940 METAIS: ŽMOGAUS SU PLAKTUKU ISTORIJA

2015-10-18

1918 – 1940 m. Lietuvoje visuomenė į žmogžudystę žiūrėjo priešiškai, tai buvo laikomas vienas sunkiausių nusikaltimų už kurio įvykdimą galėjo būti baudžiama ir mirtimi. Tačiau tai neatgrasė nuo žudimų. Laikraščių antraštės mirgėdavo nuo straipsnių, kuriuose pranešama apie įvykditą žmogžudystę arba besitęsiantį teismo procesą. Žiauriausios žmogžudystės sulaukdavo plataus atgarsio spaudoje. Vieną iš jų šiame darbe plačiau ir panagrinėsime.

Tyrimo objektas 1936 m. gruodžio 16 d. įvykdita žydų Fogelių šeimos žmogžudystė Panevėžio apskrityje Smilgių miestelyje, kurią įvykdė Bronius Pogužinskas bei toliau vykęs teismo procesas. Pagrindinis tikslas: apžvelgti žmogžudžio B. Pogužinsko psichologinius lūžius nuo žmogžudystė iki jam paskirtos mirties bausmės. Išsikelti uždaviniai padėsiantys pasiekti tikslą: 1) nustatyti nusikaltimo eigą ir priežastis, 2) apžvelgti bylos nagrinėjimo procesą. Tokių nusikaltimų geresnis pažinimas gali privesti prie išvadų, kurios padės labiau pažinti XX a. prdž. – XXI a. Lietuvos visuomenę, bei padės spręsti problemas, kurios skatina nužudyti. Čia atsiskleidžia ir šito tyrimo aktualumas.

Darbe naudotus šaltinius galima suskirstyti į dvi grupes. Pirmąją grupę sudaro 1936 – 1937 m. Lietuvoje leista spauda. Vykdant tyrimą daugiausiai remtasi „Lietuvos aido“, „Dienos“, „Lietuvos žinios“, „Ūkininko patarėjas“ laikraščiuose, bei žurnaluose „Šaltinis“ ir „Policija“ 1936 – 1937 m. pasirodžiusiais straipsniais, kuriuose ne tik plačiai aptariamas nusikaltimas, bet ir pateikiami B. Pogužinsko išpažinimai. Antrai grupei priklauso Lietuvos Centriniame Valstybės Archyve (toliau – LCVA) saugomi dokumentai susiję su šiuo nusikaltimu. Tai būtų B. Pogužinsko byla, kurią sudaro 35 p. įvairių dokumentų.

Naudotos istoriografijos kiekis darbe nėra didelis, bet ją taip pat galima suskirstyti į dvi grupes. Pirmąjai grupei priklausitų tekstai kuriuose nagrinėjame mirties bausmė Lietuvoje. Daugiausiai tai būtų Sigitos Černevičiūtės vykditi tyrimai. Autorė juose nagrinėja nuteistųjų likimus, bei bausmė vykdymą patį teismo procesą ir kaltinamojo savijautą palikdama nuošalyje. Antąjai grupei priskiriami tyrimai, kuriuose nagrinėjama 1918 – 1940 m. Lietuvos baudžiamąją teisę. Tokių tyrimų nedaug ir jie nėra išsamus, bet leidžia susidaryti vaizdą, kaip buvo nagrinėjami kriminaliniai nusikaltimai, koks būdavo teismo procesas ir dažniausiai skiriamos bausmės.

“…nežinaus kas užėjo, tiesiog paėmiau ir nužudžiau…”

Tokiais žodžiais B. Pogužinskas atsakė į žurnalisto klausimą „Kodėl nužudei Fogelių šeimą?“, kuris buvo užduotas teismo posėdžios metu 1937 m. sausio 19 d. Šiame posedyje jis laukė sprendimo, kuris turėjo nulemti tolimesni likimą. Ši istorija susilaukė didelio atgarsio Lietuvos spaudoje. Tačiau grįžkime į 1936 m. pabaigą.

B. Pogužinskas žmogžudystę įvykdė 1936 m. gruodžio 16 d. vakarą Panevėžio apskrityje Smilgių miestelyje. Stalius B. Pogužinskas tą dieną kartu su savo kolega Šontu kartu išgėrė tris pusbonkes ir planavo eiti pas ūkininką nunešti plaktuką. Išsiskyręs su Šontu jis pasuko į ūkininko pusę. Būtent toje pačioje pusėje buvo ir Fogelių namas. B. Pogužinskas pro jį eidamas užkliuvo ir atsistojęs sugalvojo apiplėšti Fogelius ir juos nužudyti. Pats žudikas teigia taip sugalvojęs, nes girdėjo žmones kalbant, kad Fogeliai yra milijonieriai ir slepia daug pinigų. Nepaslaptis, kad pastarieji prie namų turėjo įsirengę parduotuvę. Kadangi jau buvo vakaras Feiga Fogelienė uždarinėjo parduotuvės langines, bet dar pašvietė kelią, kurio B. Pogužinskas nuėjo iki parduotuvės. Pastarojoje tuo metu dar šeimininkavo jos vyras Dovydas Fogelis su jų prižiūrima ketverių metukų Balke Kubilinskaite. B. Pogužinskas įėjęs pasisukiojo parduotuvėje ir priėjęs prie Balkės Kubilinskaitės paprašė puodelio vandens, o D. Fogelio, kad paduotu papirosų (cigarečių). Tik išėjus mergaite ir nusisukus D. Fogeliui šis jam smogė plaktuku kelis kartus į galvą. Fogelis akimirksniu krito negyvas už užstalės. Po kelių akimirkų su vandeniu atėjusi B. Kubilinskaitė pamačiusi D. Fogelio lavoną pradėjo garsiai verkti. Nenorėdamas, kad mergaitės verksmas jį išduotu, jis trenkė jai su plaktuku į galvą ir mergaitę užmušė. Sušukęs pasikvietė iš trobos F. Fogelienę, kurią tokiu pat būdų irgi užmušė. Tada B. Pogužinskas pradėjo paieškas. Iškraustė visus stalčius, lentynas, spintas tačiau jose nieko nerado. Kasos aparate atradęs 180 lt. juos pagriebė. Nuėjęs į virtuvę B. Pogužinskas rado dirbančią Mariją Vaitkevičiūtę. Žudikas paprašė jos, kad pasemtu vandens atsigerti. Tik M. Vaitkevičiūtei pradėjus lenktis link kubilo jis smogė jai kelis smūgius į galvą. Pamatęs ant sienos kabančias žydų labdaros draugijos aukų dėžutes pradėjos jas draskyti. Po kelių sekundžių pasigirdo beldimas į duris. Tik praveręs duris  jis iškarto smogė plaktuku į galvą ten laukusiai Feigai Fogelaitei, Feigos ir Dovydo Fogelų dukrai. Spaudoje teigiama, kad viso B. Pogužinskas sudavė 40 smūgių, šešiolika iš jų kliuvo D. Fogelui, o keturiolika jo žmonai F. Fogelienei. Sprendžiant iš to, kad žudikas B. Pgužinskas lengvai paprašė B. Kubilinskaitės atnenešti vandens, o įėjus į virtuvę jam nieko nebuvo atsakyta, jis turėjo būti geras Fogelių draugas arba pažįstamas. Grečiausiai pas juos dirbęs ir staliaus darbus.

Apie žiaurų Fogelių šeimo išžudimą Smilgių miestelyje buvo sužinota pirmą valandą nakties. Panaktinio pareigas tuo metu ėjęs B. Tūmas sodybos kieme surado F. Fogelaitės lavoną, o parduotuvės viduje D. Fogelio, F. Fogelienės, B. Kubilinskaitės ir tarnaitės M. Vaitkevičiūtės kūnus. B. Tūmas greitai viską pranešė vietos policijai. Vietiniai policininkai su šauliais prisistatė labai greitai. Netrukus atvažiavo ir apylinkės kriminalinės policijos atstovai iš Panevėžio. Po pirminės apžiūrės kriminalistai nustatė, kad nusikaltimas buvo atliktas ne kirviu, kaip iškarto pagalvota, bet kūju arba dideliu plaktuku.

Tolimesni tyrimas parodė, kad po įvykdito nusikaltimo B. Pogužinskas grįžo pas savo sugerovą J. Šontą ir tesė išgertuves. Skundėsi jam, kad pakėliui labai išsitepęs rūbus, rankas ir nuskubėjo praustis, o ankstyvą rytą išvyko į Gudžiūnus iš kurių nuvyko iki Šeduvos. Šeduvoje už pavoktus pinigus įsigijo arklį, naujus batus, baltinius ir vėžimą. Dar po kelių dienų gruodžio 23 d. B. Pogužinskas buvo sulaikytas Volmučių kaime, Gudžiūnų valsčiuje ir suimtas, kaip įtariamasis. Tardymas prasidėjo gruodžio 28 d. dieną. Fogelių šeimos žudikas pradžioje neigė padaręs šį nusikaltimą. Paklaustas iš kur gavo pinigų atsakė, kad tiek užsidirbo per pusę metų. Policininkai suskaičiavo per pusmetį uždirbamų pinigų sumą, ji nesutapo su išleista suma. Todėl B. Pogužinskas susimaišė ir pradėjo keisti parodymus. Pradėjo teigti, kad dalį pinigų pasiskolino, bet skolintojo nesugebėjo įvardinti. Dar po kelių akimirkų žudikas prisipažino padaręs nusikaltimą ir smulkiai papasakojo visas detales.

“Kada mane nužudysite?”

1936 m. gruodžio 23 d. sulaikius žudiką B. Pogužinskas, praėjus penkioms dienoms jis buvo perduotas Panevėžio kalėjimui, kuriame tą pačią dieną prasidėjo jo tardymas. Tardymas užtruko labai trumpai, jau kitą dieną gautas tardytojo Tamašausko nutarimas, kad B. Pogužinskas yra ištardytas ir ne iš karto prisipažino esas kaltas. Remiantis tuo 1937 m. sausio 3 d. byla buvo perduota Panevėžio apylinkės prokurorui, kuris tą pačią dieną surašė kaltinamąjį aktą ir sprendė kuriam teismui byla turi būti perduota nagrinėjimui. „Lietuvos žiniose“ sausio 7 d. numeryje  pažįmima, kad B. Pogužinskas po sulaikymo buvo nugabentas į Panevėžio sunkiųjų darbų kalėjimą. Tai nėra visiška tiesa, nes tuo metu sunkiųjų darbų kelėjimai buvo įkurti tik Kaune ir Šiauliuose. Panevėžyje veikė paprastas kalėjimas. Sausio 8 d. prokuratūra gavo atsakyma iš teisingumo ministerijos, kad byla priklauso Panevėžio apygardos teismui. Tą pačią dieną apygardos teisme žudikui buvo įteiktas ir kaltinamojo akto nuorašas. Prasidėjes ikiteisminis tyrimas truko neilgai. Iš archyvinių dokumentų žinome, kad byla Panevėžio apygardos teismui buvo persiųsta dar tą pačią sausios 8 d. Sekančią dieną B. Pogužinskas gauna šaukimą į teismo posėdį, kuris numatytas sausio 19 d.. Spaudoje teigiama, kad į posėdį taip pat iškviesti net 22 liūditojai, o pati byla sudaro 193 lapus! Kyla įtarimas dėl tokios spaudoje pateiktos informacijos, nes ikiteisminis tyrimas truko mažiau nei dvi savaites ir sudaryti tokią bylą būtų sudėtinga. Didžiausi to meto Lietuvos laikraščiai sausio 19-22 d. mirgėjo nuo straipsnių kuriuose nagrinėjamas B. Pogužinsko teismo procesas vykęs sausio 19 d. Panevėžio apylinkės teisme.

B. Pogižinskiu rūpinosi jo žmona su broliu kurie gyveno Krekenavos miestelyje. Nors kaip teigia pats B. Pogužinskis savo „išpažinimuose“ santykiai su žmona nebuvo labai geri, nes po metų įvyko skyrybos, nors po jų jis rėmė ją finansiškai. Žmonos ir jo brolio aplankymas rūpinantis dėl advokato ir išpirkos atskleidžia, kad kaltinamasis nebuvo vienas ir rūpėjo artimiesiems. Tiek žmona tiek broliai žurnalistams teigė nesuvokia, kad B. Pogužinskas galėjo taip pasielgti.

Laikraščiuose teismo procesas aprašytas labai detaliai todėl pakankamai tiksliai jį galima atkurti. Šis procesas taip pat susilaukė ir plataus atgarsio visuomenėje. Spaudoje teigiama, kad į teismo procesą nuo pat ankstyvo ryto rinkosi net ne šimtai, o tūkstančiai žmonių. Tiek dabartinė tiek ir to laikotarpio spauda mėgo hiperbolizuoti skaičius. Didelė abejonė, kad galėjo susirinkti tiek žmonių, nes į salę galėjo tilpti apie 100 žmonių. Dalis galėjo likti lauke, bet tikrai ne tūkstančiai, kaip teigiama spaudoje. B. Pogužinsko byla buvo labai svarbi, nes nagrinėta skubos tvarka. Greičiau nei per vieną mėnesį ištirtą bylą nusiuntė teismui ir sausio 19 d. ryte prasidėjo teismo posėdis, kuriame dalyvavo visi apylinkės prokurorai, pats kaltinamasis, 22 liudininkai ir keli šimtai žmonių iš pašalės. Nuskambėjo teismo skambutis ir 9:30 val. prasidėjo posėdis. Teismo sekretorius daugiau nei pusvalandį skaitė kaltinamąjį aktą surašytą apylinkės prokuroro. Toliau teigiama, kad po akto perskaitymo ant teisėjo stalo buvo padėti įkalčiai: kruvini B. Pogužinsko rūbai ir kruvinas plaktukas nusikaltimo įrankis rastas Fogelių name. Pasisakius prokurorui atėjo eilė kaltinamajam. Teisėjas ir kaltintojas pradėjo klausinėti B. Pogužinskį. Iš žudiko atsakymų galima suprasti, kad jam buvo prasidėjusi depresija. „Ūkininko patarėjo“ laikraštyje žurnalisto pažymima, kad kaltinamasis atsakinėjo drebančiu ir dusliu balsu. B. Pogužinskas tikrausiai nujautė, kad  mirties bausmės neišvengs, nors ir kaip gailėjosi padaryto nuskaltimo. Paklaustas kokios bausmės tikisi atsakė tik tiek „kada mane nužudysite?“. Po kaltinamojo atsakymų turėjo sekti liudininkų parodymai tačiau spaudoje apie juos nieko neužsimenama. Galimai dėl kelių dalykų. Pirma, dėl didelio jų didelio skaičiaus (teigiama, kad jų buvo net 22). Antra, kad teismui užteko per tyrimą surinktos medžiagos, daiktinių įrodymų, o tuo labiau pačio kaltinamojo prisipažinimo. Išklausę B. Pogužinską ir jo advokatą teismas paskelbė dviejų valandų pertrauką pasitarimui. Baigus pasitarimui teismas paskelbė nuosprendį, kuriame B. Pogužinskas buvo laikomas kaltu ir už penkių asmenų Fogelių šeimos išžudymą nuteisiamas mirties bausme dujų kameroje, kuri turėjo būti įvykdita liepos 27 d. Nuosprendis visiškai palaužė kaltajį. Susmukęs vietoje, nuleidęs galvą ir apsiverkęs B. Pogužinskas keturių policininkų buvo išvestas atgal į kalėjimą. Praėjus kelioms dienoms po paskelbto nuosprendžio „išpažinimuose“ paklaustas, kaip dabar jaučiasi atsakė, kad blogiau nei po suėmimo. Teigė, kad jį kankina nemiga, košmarai, kuriuose vaidenasi Fogeliai, didelis galvos skausmas ir neviltis. Atsakymą užbaigė sakyniu „Būtų gerai, jeigu užmigęs nepabusčiau“, o atsisveikindamas linkėjo žurnalistui pasimatyti su jojo kapu. B. Pogužinskas prisipažino norėjęs nueiti pas kunigą išpažinties, bet pabijojo, kad už tokį nusikaltimą negaus išrišimo. Tokie nuteistojo atsakymai atskleidžia, kad jis buvo palūžęs ir puoles į depresiją. Suprasti, kad jis buvo pasiruošęs mirti būtų klaidinga. Nuteistasis tik nujautė, kad bausmės nebeišvenks.

Pasibaigus teismo procesui Panevėžyje, kuriame buvo nuteistas mirties bausme,        B. Pogužinskas sutiko, kad jo byla būtų peržiūrima apeliaciniuose rūmuose skubos tvarka. Greitai perkeltas į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą (toliau KSD) nuteistasis gavo šaukimą į Apeliacinio teismo posėdį, kuris įvyko kovo mėnesio 6 d.. Iš dokumentų esančių B. Pogužinsko byloje sužinome, kad buvo ir antras apeliacinio teismo posėdis, kuriame, kuriame buvo aiškinamas sprendimų priėmimas. Kovo 21 d. apeliciniai rūmai praneša KSD, kad žudiką perleistu Vyriausio Tribunolo žiniai. Vyriausio Tribunolo posėdis vyko balandžio 7 d. kuriame buvo galutinai nuspręstas B. Pogužinsko likimas. Nors posedžio dokumentai nėra žinomi, bet iš tolimesnė įvykių eigos galima numanyti, kad buvo paliktas galioti sausios 19 d. nuosprendis. Balandžio 19 d. Vyriausias Tribunolas perduoda B. Pogužinską apeliacinių rūmui žiniai, o pastarieji sekančią dieną jį gražina Panevėžio apylinkės teismui. Todėl iš KSD kalėjimo nuteistasis sugražinamas į Panevėžio kalėjimą.

Tolimenis faktai apie B. Pogužinską nutrunka iki pat 1937 m. liepos mėnesio vidurio. Sužinome, kad nuteistasis buvo pateikęs malonės prašymą prezidentui Antanui Smetonai, kuris liepos 21 d. jį atmetė. Praėjus kelioms dienoms sužinome, kad KSD viršininkas gavo Panevėžio apylinkės teismo, apeliacinių rūmų ir Vyriausio Tribunolo bylų ir nuosprendžių nuorašus, kuriuos jam liepiama įvykditi. B. Pogužinskui mirties bausmė dujų kameroje buvo įvykdita liepos 27 d. 9:45 min.

Išvados

1) Pagrindinės priežastys, kurios B. Pogužinskas privedė prie įvykdito nusikaltimo buvo kelios. Pati pirmoji, kurią jis ir pats įvardija netiesiogiai buvo per didelis alkoholio vartojimas. Su savo draugu Šonką išgėręs tris pusbonkes nebevaldė savęs ir vietoje to, kad būtų gražinęs plaktuką teisėtam savininkui, jis pasuko link Fogelių namo. Antroji ir labiau tikėtina priežastis – nužudimas vagystės tikslais. B. Pogužinskas teigė žinojęs kalbas apie „milijonierius Fogelius“. Galimai dėl pinigų jis juos ir nužudė.

2) Psichologiniai B. Pogužinsko lūžiai buvo bent keli. Pirmasis įvyko dar iki tol, kai jam buvo perduotas kaltinamo akto nuorašas, kurį jis priėmė pakankamai šaltai. Nieko nuostabaus, nes tardytojas Tomaševičius savo trumpoje ataskaitoje įvardija, kad B. Pogužinskas neiškaro prisipažino. Prasidėjus sausio 19 d. teismo posėdžiui galima matyti, kaip pasikeitė kaltinamojo psichinė būklė. Į teisėjo ir kaltintojo užduodamus klausimus jis atsakinėjo drebančiu, dusliu balsu, o išgirdęs nuosprendį suglebo ir apsiverkė. Antrasis lūžis įvyko labai greitai po šio posedžio. Praėjus kelioms dienoms po nuosprendžio pasmerktajį kalbino žurnalistas. Pokalbis truko dvi valandas per kurį atsiskleidžia kalinio būklė. B. Pogužinskas pokalbio pradžioje buvo savimi pasitikintis ir drasiai atsakinėjo į klausimus, bet pabaigoje viskas pasikeitė. Drebantis balsas ir atsakymai atskleidė, kad pasmerktasis prarado viltį išvengti nuosprendžio, dalinai su tuo susitaikė, bet to pasekoje puolė į depresiją. Tai paliudija jo atsisveikimas, kai žurnalistui jis palinki susitikti su jo kapu.

Rodyk draugams

Šventybrasčio ir Šetenių apylinkės

2015-08-30

Upytės žemė nuo seno garsėjo savo grožiu, kurį išraiškingai aprašė Česlovas  Milošas romane “Isos slėnis”. Būten čia šiandien ir apsilankysime.
Kelionę pradėsime nuo Šventybrasčio kaimo esančio pusiaukelėje tarp Krekenavos ir Kėdainių. Tūkstantmetes paslaptis slepiantis kaimas sužavi nuostabia gamta ir istorijos paminklais. Miestelio centras-bažnyčia ir aplink ją esantis slėnis. Baroko ir klasicizmo elementų turinčią medinę bažnyčią fundavo Ignas Zaviša 1774 m. XIX a. pastatytas priestatas ir varpinė.  Seni žmonės kalba, kad jos vietoje buvo pagonių šventvietė ir ten degusi amžinoji ugnis. Tikėtina, kad tai nėra tik pasakos, nes XV a. kryžiuočių kronikose rašoma, kad netoli Krekenavos, kitoje Nevėžio pusėje ant kalno užgesinta pagonių ugnis, kuri apšviesdavusi visą apylinkę. Tačiau tai gali būti susiję ir su netoliese esančiu dar vienu, Burvelių alkakalniu.

Pasukę į už bažnyčios esančias kapinaitęs esti daug kapų su senais antkapiais, kurie liudija apie kadaise apylinkėse gyvenusias garsias bajorų gimines. Vienas iš tokių antkapių puošia ir nobelio premijos laureato Česlovo Milošo senelių kapą. Prie pastarojo kapo yra keliukas, kuriuo nusileidus patenkame į Šventybrasčio kraštovaizdžio draustinį. Draustinis įkurtas siekiant išsaugoti 4 tūkstantmečius ažuolus, bei Nevėžio slėnio grožį. Ties keliuko išsišakojimu pasukus į dešinę priename paminklą skirtą Lietuvos nepriklausomybės 10 - mečiui. Paminklas, kaimo žmonių iniciatyva buvo pastatytas dar 1928 m., bet sovietų okupacijos metu sunaikintas. Prasidėjus atgimimui šventybrastiečiai jį atstatė. Grįžus tuo pačiu keliuku ir juo einant toliau galima pasigrožėti Brastos upeliu ir prie jo augančiais didingais, pagonių laikus menančiais ažuolais. Keliukas mus nuveda prie kito paminklo, kuriame pažymėta, kad čia palaidoti 75, 1863 m. sukilimo dalyviai. Verta prisiminti, kad netoliese esančioje Paberžės bažnyčioje kun. Antanas Mackevičius perskaitęs sukilimo manifestą su 200 sukilėlių pradėjo kovas Lietuvoje. Vienas pirmųjų mūšių įvyko prie Šventybrasčio.

Grįžę kelis šimtus metru atgal ir perėję Brastos upelį, senuoju keliu einame link Šetenių. Verta pažymėti, kad šis kelias ne šiaip senas. Kadaise tai buvo vienas pagrindinių susisiekimo kelių jungęs Kauną su šiaurinę Lietuvą ir Rygos miestu. Kelias intensyviai buvo naudojamas iki pat XIX a. vid., kai į Lietuvą atkeliavo geležinkelis. Istorinis kelias vingiuoja šalia Nevėžio upės (kartais vos keli metrai iki jos) ir netoliese buvusių dvarų. Vienas iš jų Šeteniai - dvaras, kuriame 1911 m. gimė Česlovas Milošas.

Tai tik dalis apylinkės istorinių ir kultūrinių objektų, kurių yra dešimtys, bet apie juos vėliau.

Rodyk draugams